Kauno valstybinis lėlių teatras

Naujienos

UNDINĖLĖ ATPLAUKIA Į KAUNĄ

Viso pasaulio vaikai, jų tėveliai ir net seneliai užaugo skaitydami ir klausydamiesi nuostabių Hanso Kristiano Anderseno pasakų. Viena jų - garsioji „Undinėlė“. Per 53 kūrybinės veiklos metus mūsų teatras pirmą kartą užleis sceną šiai jaudinančiai istorijai. Režisuoti naujausią spektaklį ėmėsi ilgametis Kauno valstybinio lėlių teatro bičiulis, Lietuvos kaimynystėje Gardine kuriantis menininkas Olegas Žiugžda. Pamenate jo sukurtus spektaklius „Pasaka apie Lietaus lašelį‘, „Kaukų šeimynėlė iš Didžiosios girios“, „Užburtos pilies paslaptis“? Tikimės, jog ir „Undinėlė“ žiūrovų nepaliks abejingais. Nuostabi pasaka pradžiugins žiūrovus jau vasario mėnesį, o kol kas teatro užkulisiuose pats darbymetis! Nors scenografija dar nėra galutinai užbaigta, aktoriai jau pluša iš peties. Būsimame spektaklyje užimta bemaž visa teatro trupė, įskaitant ir jauniausią aktorių ketvertuką, magistro studijas tęsiantį Lietuvos Muzikos ir teatro akademijoje.

LĖLIŲ PARODA BIRŠTONE

Teatro lėlės vėl išsiruošė kelionėn. Tiesa, šįkart netoli - į jaukų Birštono kurortą. Savivaldybės viešoje bibliotekoje jos viešės ištisą mėnesį. Tai jau 16-oji Kauno lėlių išvažiuojamoji paroda. Per eilę metų su Lėlių teatro muziejaus eksponatais susipažino šimtai mažųjų ir suaugusiųjų Klaipėdoje, Ukmergėje, Anykščiuose, Šilutėje, Marijampolėje, kituose šalies miestuose. Lėlės keliauja ne vienos,- jas visuomet lydi teatralizuotos edukacinės programėlės, supažindinančios žiūrovus su įvairių rūšių eksponatais ir subtilia lėlių valdymo specifika. Lėlių muziejaus darbuotojos, teatro veteranės Elena Žekienė ir Ramutė Kabelkaitė į Birštoną išlydėjo daugiau nei 60 eksponatų. Parodoje galima pamatyti skirtingų dailininkų kurtas lėlės, spektaklių plakatus, scenografijos fragmentus. Paroda veiks iki vasario 20 dienos.

SPEKTAKLIS "KALĖDŲ SAULĖ" ĮVEIKS BABAUŠĮ IR SLOGUTĮ

Enrika Striogaitė

Kauno diena

2011-12-08

Prieš didžiąsias metų šventes Kauno valstybinis lėlių teatras pakvietė į premjerą „Kalėdų saulė“, kurioje, pasak pjesės autorės poetės Erikos Drungytės, kalbama ne apie dovanėles, o apie šventės esmę.

Du smalsūs vaikai svečiavosi pas močiutę ir panoro sužinoti, kas gi yra tos Kalėdos ir kodėl močiutė vis kartojo, kad „viskas yra po Saule“. O smalsumas dažnai nuveda į labai pavojingas vietas. Taigi sesė ir brolis susitiks su senosiose lietuvių dainose gyvenančiu Elniu Devyniaragiu, patirs keisčiausių nuotykių žiemos girioje, mėgins įminti mįslę, kur dingo Kalėdų Saulė, o padedami stebuklus išmanančio Kalvio stos į lemiamą mūšį su Tamsa. Beje, visą kelią jiems dar teks gelbėtis nuo Slogučio ir Babaušio pinklių. Svarbiausia – vaikai sužinos, kas yra Kalėdos, ką gali nukalti lietuvių stebukladarys Kalvis ir kas Kalėdų rytą į dangų įkelia Saulę.

Pjesės autorė Erika Drungytė, režisierius Andrius Žiurauskas, kompozitorius Raimundas Martinkėnas, dailininkė Aldona Jankauskienė ir Lėlių teatro aktoriai kviečia išgirsti, sužinoti ir galbūt iš naujo atrasti Kalėdas.

– Esate gerai žinoma kaip poetė, literatūrologė, jautrių proginių tekstų autorė, tačiau dramaturgijoje, regis, debiutuojate? – paklausėme Erikos Drungytės.

– Esu labai dėkinga Kauno valstybinio teatro vadovui Sigitui Klibavičiui už tai, kad jis mane įkalbėjo apsiimti parašyti pjesę vaikams. Savo iniciatyva niekada nebūčiau to ėmusis. Dabar be galo tuo džiaugiuosi ir visada būsiu jam dėkinga, nes jis tapo to pirmo žingsnio paskatintoju ir tai man yra didelė dovana

Pirmiausiai džiaugiuosi, kad prisiliečiau prie dramaturgijos, nes visada norėjau pabandyti, bet nežinojau kaip, o antra: aš visada, net savo vaikams sakiau, kad niekada nesugebėčiau parašyti ką nors vaikams. Manau, tai sudėtingiausias žanras – rašyti vaikams yra išties sunku. Buvau įsitikinusi, kad nei eilėraščių, nei nieko kito aš negalėčiau parašyti vaikams, nesugebėčiau. Todėl buvo dvigubas iššūkis: imtis dramaturgijos ir rašyti vaikams – reikėjo savyje dvigubai persilaužti.

– Kodėl taip sudėtinga rašyti vaikams?

– Todėl, kad visada balansuoji ant ribos, ir ugdant vaiką iškyla ta pati problema: kiek su vaiku galima kalbėti suaugusiųjų kalba ir kiek gali kalbėti, kad nebūtum primityvus, banalus. Kur ta riba, kaip išlaikyti dėmesį, kad vaikui būtų įdomu, bet kartu, kad jis gautų gyvenimo patirties informacijos taip, kad jam būtų ir suprantama, ir neatsibostų. Tai – labai sudėtinga, tirlirliuškų gali daug prirašyti, bet tai bus tik popsas – pigus ir bevertis. O kaip tai padaryti, kad tai būtų jam įdomu, kad jį užkabintų, bet ir nepigu...

Man labai svarbi edukacinė pusė ir apskritai aš to ėmiausi dar ir dėl to. Man svarbu perteikti tą suvokimą, tą kultūrinį lauką, kurį turiu, kad tai pasklistų erdvėje.

O kalbant apie Kalėdas – įsitvirtinęs primityvus Santa Klauso inercijos žaidimas man skaudus. Išmanau senąsias lietuvių tradicijas ir žinau, kad jų laikosi tik folkloro ansamblių žmonės, gal dar vienas kitas, bet visa kita virtę banalia apsipirkinėjimo karštine. Net ir eglutę vaikai su suaugusiaisiais puošia nežinodami, ką ji reiškia apskritai – kas yra Kalėdų eglutė, iš kur tos Kalėdos ir kokia viso šio ritualo prasmė?

Gal S. Klibavičius todėl ir paskatino rašyti tą pjesę, nes vis kalbėdavau, kad mums labai trūksta supratimo apie savo kultūros šaknis, apie tas vertybes, kurios yra pamatinės.

– Kad Kalėdos – ne vien dovanėlės...

– Apskritai pjesėje nėra dovanėlių, vietoj jų vaikams nutinka svarbus nuotykis. Iš jo jie suvokia, kas yra Kalėdos, kur jų pradžia, kodėl žmonėms svarbus šitas metų laikas ir šis virsmas. Kai kurie gal pirmą kartą išgirs, kas yra Elnias Devyniaragis, Slogutis, Bobaušis. Šie, du pastarieji – tokios mitologinės dvasiukės, nesusijusios su Kalėdomis, bet labai įdomios. Beje, jas kasdien galime sutikti savo namuose. Kai kurie randa nosyje – argi Baubas ne baisus? Iš Kalvio burnos išriedės daugybė posakių ir patarlių – visi galės pasitikrinti savo žinias. Bus ir bičių. Taip, ir žiemą lietuviai jų nepamiršdavo, aplankydavo avilius, pabelsdavo, pažadindavo Kūčioms. O kalbantis katinas ir visi gyvūnai bei medžiai mums juk ne naujiena, Kūčių naktį viskas įmanoma.

– Lėlių teatras turi savo specifiką, nes vaidinimą žiūri ne tik vaikai, bet ir juos atlydėję suaugusieji, todėl spektaklio kūrėjai turi galvoti apie du visiškai skirtingų patirčių, pagaliau – fantazijos žiūrovus.

– Taip, kai menininkas nori pasakyti kažką svarbaus, teatras – labai teisinga vieta, nes teatrinė kalba viena įtaigiausių. Tai ir ne deklaracijų tribūna, ir ne slėpininga poezija, kurią šiandien labai retai kas skaito, bet gera priemonė pasakyti tai, ką jauti reikalinga. Taigi labai daug galėjau realizuoti to noro kalbėti tam tikra tema, šiuo atveju – apie Kalėdas.

– Apie kovą tarp šviesos ir tamsos.

– Mano pjesėje šviesą reprezentuoja saulė, taip pat aiškinama žodžio „pasaulis“ etimologija. Pasaulis – kas yra po saule ir kodėl pasauliui yra svarbi saulė. O priešprieša saulei – tamsa, į kurią vis labiau eina žemė iki Kalėdų. Bet stebuklingą rytą vėl prasprogsta saulė, kuri lietuvių mitologijoje kaip žiedas, pavyzdžiui, sakoma: pražydo saulė, Kalėdų rožė.

– Gal pjesę perskaitėte savo vaikams, t. y. savotiškai pasitikrinote?

– Ne, labai bijojau.

– Kad nesukritikuotų: ką čia tu, mama?

– Taip, pasitikrinsiu, kai nueisiu į premjerą. Drebu labai, jie nekantriai laukia ir kai sužinojo, kad aš parašiau šią pjesę, tai be galo apsidžiaugė: „Oho, būtinai pažiūrėsime, ką tu ten padarei.“

Beje, spektaklio kompozitoriaus nepažinojau, bet kai pabendravome, pamačiau, kad jis puikiai išmano lietuvių folklorą, su juo labai greitai radome bendrą kalbą ir spektaklyje skambės jo dainelės – nepaprastai džiaugiuosi bendraautoryste su kompozitoriumi. Tikras profesionalas – ir spektaklio režisierius, ir visa komanda tokia puiki, jog galima laukti pavykusio spektaklio.

ŠĮ KARTĄ APIE SAULĘ
Audronė Meškauskaitė
Nemunas
2011-12-15

Kauno lėlių teatras džiaugiasi galėdamas mažiesiems žiūrovams pristatyti neeilinę Kalėdoms ir Naujiesiems metams skirtą premjerą. Šiaip jau bet kuri premjera tokia lyg ir turėtų būti, tačiau inercija ir įpročiai dažnai nusineša jau praminta vaga. Na, o šį kartą spektaklio kūrėjų gretose yra debiutuojančiųjų, todėl juntamas aiškus naujumo kvapas.

Pjesės autorė Erika Drungytė dėkoja teatrui už galimybę pamėginti rašyti vaikams, nors anksčiau niekada to nėra dariusi. Ir kalba jiems ne apie sniegą, besmegenius, Kalėdų Senelio dovanas, o apie Kalėdų saulę ir primirštus stebuklus. Premjera „Kalėdų saulė“ kviečia į artėjančias šventes pažvelgti kiek kitaip. Tas „kitaip“ pastebimas tik mums, jau nutolusiems nuo tradicijų ir prisišvartavusiems prie maximų prekystalių, o kažkada jis buvo toks įprastas ir aiškus. E. Drungytė parašė neabejotinai didaktinę pjesę ir net nemėgina to slėpti. Tačiau svarbiausia joje – mitologiniai elementai, besiskleidžiantys šiandienos vaikams priimtoje aplinkoje. Pjesės autorės ir spektaklio režisieriaus Andriaus Žiurausko duetas puikiai susiejo praeitį su dabartimi, įpūtė gyvybės praeityje paskendusiems klodams. Senelės pasaka nedvelkia naftalinu, o primena archajiškas istorijas, kurios tebegalioja ir mūsų pasaulyje. Tereikia jas atrasti iš naujo ir pritaikyti sau. Todėl spektaklis skirtas tiek patiems mažiausiesiems, tiek juos atlydėjusiems žilagalviams seneliams, kurie, tikėtina, retai kada kalbasi apie tai su savo vaikaičiais.

Spektaklio pradžioje susitinka du vaikai ir jų močiutė, užduodanti klausimų apie šventes, anksčiau jiems net neatėjusių į galvas. Kas yra Kalėdos, kas yra pasaulis, kodėl visa, kas yra aplinkui, gyva, kodėl Kūčių vakarą gyvuliai kalba? Kartu su jais ieškojimų keliais leidžiasi ir žiūrovai, lengvai tapatindamiesi su mažaisiais pagrindiniais veikėjais. Tik šiek tiek gaila, kad jauni aktoriai vis dar ne itin profesionaliai valdo marionetes. Jos juda, tačiau neįtikina žiūrovų, todėl vis traukia stebėti ne jas, o aktorius, kurie bent jau balso intonacijomis perteikia tikrąsias emocijas. Šalia energingos ir šiltos aktorės Audronės Daugėlytės, atliekančios senelės vaidmenį be lėlės, pagrindiniai veikėjai dar labiau pasislepia. Kalviui taip pat lemta tapti kiek vangoku pasakos veikėju, nes visas jo tekstas – keistas patarlių rinkinys.

Iš pradžių kiek netikėta, kad pagrindinis kalėdinio spektaklio simbolis – saulė, bet senosios autentiškos giesmės, kompozitoriaus Raimundo Martinkėno pateiktos šiuolaikiškai ir subtiliai, lyg ir viską paaiškina apie Kalėdų rytą pražystančią rožę. Taip atskleidžiami senieji mitologiniai klodai, įgavę subtilių, poetiškų pavidalų, nes šiandien daug ką įvardijame daug paprasčiau.

Žinoma, saulė spektaklyje netikėtai dingsta, ir vaikai su senele, padedami stebukladario Kalvio, Elnio Devyniaragio, išvyksta į mišką jos ieškoti. Sutinka du niekdarius – Slogutį ir Babaušį, tačiau randa būdų, kaip nugalėti juos ir pasaulį panorusią užvaldyti Tamsą. Visi spektaklio veikėjai – klasikiniai pasakų, sakmių gyventojai, bet patekę į kiek kitokias, neįprastas situacijas. Žinoma, kartais gal ir norėtųsi, kad vaikai teisybės ieškoti iškeliautų ne į miškus, o į klaidžias gatves, kurios miesto žiūrovui atrodytų kiek artimesnės, tačiau šį kartą spektaklio stilistika tokį pasirinkimą pateisina. Dar labiau džiugina pjesės siužeto saikingumas. Ne kartą teko stebėti vaikams skirtus spektaklius, kurių siužeto vingiai ir peripetijos, veikėjų gausa net ir suaugusiuosius verčia gerokai pasukti galvą. O „Kalėdų saulė“ stebina „švara“. Pradedant estetiška dailininkės Aldonos Jankauskienės scenine „žiema“ (scenografija beveik nesikeičia ir to visiškai nepritrūksta), baigiant vos keliais veikėjais ir labai aiškiomis, baigtomis mizanscenomis. Šį kartą Tamsą įveikti pasirodė gal net pernelyg lengva.

Jei kam užkliūva kiek besikartojanti blogiukų stilistika (kalba, kostiumai...), tai tik tiems, kurie Kauno lėlių teatre lankosi kiekvieną savaitgalį. Kita vertus, gal ir simboliška, kai kalėdinis, metus baigiantis spektaklis šio to pasiskolina iš anksčiau scenoje rodytųjų. O A. Žiurauskui, dar visai neseniai sėdusiam į režisieriaus kėdę, galime padėkoti už gyvą ir šiltą spektaklį, kurio veikėjai netapo trafaretiški, tačiau ir nenuslydo į lėkštą šiandienos ženklų rankiojimą. Autentiškumui pasiekti kartais, atrodo, reikia tiek nedaug – kad katinas glaustytųsi aplink senelės kojas taip, kaip gyvenime, kad vaikai kalbėtų ne kaip balanos gadynę menančiose pasakose, o kaip įprasta šiandien. O šalia puikiai gali skleistis senoji išmintis. Spektakliai žengė žingsnį teisinga linkme, todėl palinkėkime, kad kitą kartą tai darytų dar drąsiau ir nebijotų keistis.



		Naujienos UNDINĖLĖ ATPLAUKIA Į KAUNĄ Viso pasaulio vaikai, jų tėveliai ir net seneliai užaugo skaitydami ir klausydamiesi nuostabių Hanso Kristiano Anderseno pasakų. Viena jų - garsioji „Undinėlė“. Per 53 kūrybinės veiklos metus mūsų teatras pirmą kartą užleis sceną šiai jaudinančiai istorijai. Režisuoti naujausią spektaklį ėmėsi ilgametis Kauno valstybinio lėlių teatro bičiulis, Lietuvos kaimynystėje Gardine kuriantis menininkas Olegas Žiugžda. Pamenate jo sukurtus spektaklius „Pasaka apie Lietaus lašelį‘, „Kaukų šeimynėlė iš Didžiosios girios“, „Užburtos pilies paslaptis“? Tikimės, jog ir „Undinėlė“ žiūrovų nepaliks abejingais. Nuostabi pasaka pradžiugins žiūrovus jau vasario mėnesį, o kol kas teatro užkulisiuose pats darbymetis! Nors scenografija dar nėra galutinai užbaigta, aktoriai jau pluša iš peties. Būsimame spektaklyje užimta bemaž visa teatro trupė, įskaitant ir jauniausią aktorių ketvertuką, magistro studijas tęsiantį Lietuvos Muzikos ir teatro akademijoje. LĖLIŲ PARODA BIRŠTONE Teatro lėlės vėl išsiruošė kelionėn. Tiesa, šįkart netoli - į jaukų Birštono kurortą. Savivaldybės viešoje bibliotekoje jos viešės ištisą mėnesį. Tai jau 16-oji Kauno lėlių išvažiuojamoji paroda. Per eilę metų su Lėlių teatro muziejaus eksponatais susipažino šimtai mažųjų ir suaugusiųjų Klaipėdoje, Ukmergėje, Anykščiuose, Šilutėje, Marijampolėje, kituose šalies miestuose. Lėlės keliauja ne vienos,- jas visuomet lydi teatralizuotos edukacinės programėlės, supažindinančios žiūrovus su įvairių rūšių eksponatais ir subtilia lėlių valdymo specifika. Lėlių muziejaus darbuotojos, teatro veteranės Elena Žekienė ir Ramutė Kabelkaitė į Birštoną išlydėjo daugiau nei 60 eksponatų. Parodoje galima pamatyti skirtingų dailininkų kurtas lėlės, spektaklių plakatus, scenografijos fragmentus. Paroda veiks iki vasario 20 dienos. SPEKTAKLIS "KALĖDŲ SAULĖ" ĮVEIKS BABAUŠĮ IR SLOGUTĮ Enrika Striogaitė Kauno diena 2011-12-08 Prieš didžiąsias metų šventes Kauno valstybinis lėlių teatras pakvietė į premjerą „Kalėdų saulė“, kurioje, pasak pjesės autorės poetės Erikos Drungytės, kalbama ne apie dovanėles, o apie šventės esmę. Du smalsūs vaikai svečiavosi pas močiutę ir panoro sužinoti, kas gi yra tos Kalėdos ir kodėl močiutė vis kartojo, kad „viskas yra po Saule“. O smalsumas dažnai nuveda į labai pavojingas vietas. Taigi sesė ir brolis susitiks su senosiose lietuvių dainose gyvenančiu Elniu Devyniaragiu, patirs keisčiausių nuotykių žiemos girioje, mėgins įminti mįslę, kur dingo Kalėdų Saulė, o padedami stebuklus išmanančio Kalvio stos į lemiamą mūšį su Tamsa. Beje, visą kelią jiems dar teks gelbėtis nuo Slogučio ir Babaušio pinklių. Svarbiausia – vaikai sužinos, kas yra Kalėdos, ką gali nukalti lietuvių stebukladarys Kalvis ir kas Kalėdų rytą į dangų įkelia Saulę. Pjesės autorė Erika Drungytė, režisierius Andrius Žiurauskas, kompozitorius Raimundas Martinkėnas, dailininkė Aldona Jankauskienė ir Lėlių teatro aktoriai kviečia išgirsti, sužinoti ir galbūt iš naujo atrasti Kalėdas. – Esate gerai žinoma kaip poetė, literatūrologė, jautrių proginių tekstų autorė, tačiau dramaturgijoje, regis, debiutuojate? – paklausėme Erikos Drungytės. – Esu labai dėkinga Kauno valstybinio teatro vadovui Sigitui Klibavičiui už tai, kad jis mane įkalbėjo apsiimti parašyti pjesę vaikams. Savo iniciatyva niekada nebūčiau to ėmusis. Dabar be galo tuo džiaugiuosi ir visada būsiu jam dėkinga, nes jis tapo to pirmo žingsnio paskatintoju ir tai man yra didelė dovana Pirmiausiai džiaugiuosi, kad prisiliečiau prie dramaturgijos, nes visada norėjau pabandyti, bet nežinojau kaip, o antra: aš visada, net savo vaikams sakiau, kad niekada nesugebėčiau parašyti ką nors vaikams. Manau, tai sudėtingiausias žanras – rašyti vaikams yra išties sunku. Buvau įsitikinusi, kad nei eilėraščių, nei nieko kito aš negalėčiau parašyti vaikams, nesugebėčiau. Todėl buvo dvigubas iššūkis: imtis dramaturgijos ir rašyti vaikams – reikėjo savyje dvigubai persilaužti. – Kodėl taip sudėtinga rašyti vaikams? – Todėl, kad visada balansuoji ant ribos, ir ugdant vaiką iškyla ta pati problema: kiek su vaiku galima kalbėti suaugusiųjų kalba ir kiek gali kalbėti, kad nebūtum primityvus, banalus. Kur ta riba, kaip išlaikyti dėmesį, kad vaikui būtų įdomu, bet kartu, kad jis gautų gyvenimo patirties informacijos taip, kad jam būtų ir suprantama, ir neatsibostų. Tai – labai sudėtinga, tirlirliuškų gali daug prirašyti, bet tai bus tik popsas – pigus ir bevertis. O kaip tai padaryti, kad tai būtų jam įdomu, kad jį užkabintų, bet ir nepigu... Man labai svarbi edukacinė pusė ir apskritai aš to ėmiausi dar ir dėl to. Man svarbu perteikti tą suvokimą, tą kultūrinį lauką, kurį turiu, kad tai pasklistų erdvėje. O kalbant apie Kalėdas – įsitvirtinęs primityvus Santa Klauso inercijos žaidimas man skaudus. Išmanau senąsias lietuvių tradicijas ir žinau, kad jų laikosi tik folkloro ansamblių žmonės, gal dar vienas kitas, bet visa kita virtę banalia apsipirkinėjimo karštine. Net ir eglutę vaikai su suaugusiaisiais puošia nežinodami, ką ji reiškia apskritai – kas yra Kalėdų eglutė, iš kur tos Kalėdos ir kokia viso šio ritualo prasmė? Gal S. Klibavičius todėl ir paskatino rašyti tą pjesę, nes vis kalbėdavau, kad mums labai trūksta supratimo apie savo kultūros šaknis, apie tas vertybes, kurios yra pamatinės. – Kad Kalėdos – ne vien dovanėlės... – Apskritai pjesėje nėra dovanėlių, vietoj jų vaikams nutinka svarbus nuotykis. Iš jo jie suvokia, kas yra Kalėdos, kur jų pradžia, kodėl žmonėms svarbus šitas metų laikas ir šis virsmas. Kai kurie gal pirmą kartą išgirs, kas yra Elnias Devyniaragis, Slogutis, Bobaušis. Šie, du pastarieji – tokios mitologinės dvasiukės, nesusijusios su Kalėdomis, bet labai įdomios. Beje, jas kasdien galime sutikti savo namuose. Kai kurie randa nosyje – argi Baubas ne baisus? Iš Kalvio burnos išriedės daugybė posakių ir patarlių – visi galės pasitikrinti savo žinias. Bus ir bičių. Taip, ir žiemą lietuviai jų nepamiršdavo, aplankydavo avilius, pabelsdavo, pažadindavo Kūčioms. O kalbantis katinas ir visi gyvūnai bei medžiai mums juk ne naujiena, Kūčių naktį viskas įmanoma. – Lėlių teatras turi savo specifiką, nes vaidinimą žiūri ne tik vaikai, bet ir juos atlydėję suaugusieji, todėl spektaklio kūrėjai turi galvoti apie du visiškai skirtingų patirčių, pagaliau – fantazijos žiūrovus. – Taip, kai menininkas nori pasakyti kažką svarbaus, teatras – labai teisinga vieta, nes teatrinė kalba viena įtaigiausių. Tai ir ne deklaracijų tribūna, ir ne slėpininga poezija, kurią šiandien labai retai kas skaito, bet gera priemonė pasakyti tai, ką jauti reikalinga. Taigi labai daug galėjau realizuoti to noro kalbėti tam tikra tema, šiuo atveju – apie Kalėdas. – Apie kovą tarp šviesos ir tamsos. – Mano pjesėje šviesą reprezentuoja saulė, taip pat aiškinama žodžio „pasaulis“ etimologija. Pasaulis – kas yra po saule ir kodėl pasauliui yra svarbi saulė. O priešprieša saulei – tamsa, į kurią vis labiau eina žemė iki Kalėdų. Bet stebuklingą rytą vėl prasprogsta saulė, kuri lietuvių mitologijoje kaip žiedas, pavyzdžiui, sakoma: pražydo saulė, Kalėdų rožė. – Gal pjesę perskaitėte savo vaikams, t. y. savotiškai pasitikrinote? – Ne, labai bijojau. – Kad nesukritikuotų: ką čia tu, mama? – Taip, pasitikrinsiu, kai nueisiu į premjerą. Drebu labai, jie nekantriai laukia ir kai sužinojo, kad aš parašiau šią pjesę, tai be galo apsidžiaugė: „Oho, būtinai pažiūrėsime, ką tu ten padarei.“ Beje, spektaklio kompozitoriaus nepažinojau, bet kai pabendravome, pamačiau, kad jis puikiai išmano lietuvių folklorą, su juo labai greitai radome bendrą kalbą ir spektaklyje skambės jo dainelės – nepaprastai džiaugiuosi bendraautoryste su kompozitoriumi. Tikras profesionalas – ir spektaklio režisierius, ir visa komanda tokia puiki, jog galima laukti pavykusio spektaklio. ŠĮ KARTĄ APIE SAULĘ Audronė Meškauskaitė Nemunas 2011-12-15 Kauno lėlių teatras džiaugiasi galėdamas mažiesiems žiūrovams pristatyti neeilinę Kalėdoms ir Naujiesiems metams skirtą premjerą. Šiaip jau bet kuri premjera tokia lyg ir turėtų būti, tačiau inercija ir įpročiai dažnai nusineša jau praminta vaga. Na, o šį kartą spektaklio kūrėjų gretose yra debiutuojančiųjų, todėl juntamas aiškus naujumo kvapas. Pjesės autorė Erika Drungytė dėkoja teatrui už galimybę pamėginti rašyti vaikams, nors anksčiau niekada to nėra dariusi. Ir kalba jiems ne apie sniegą, besmegenius, Kalėdų Senelio dovanas, o apie Kalėdų saulę ir primirštus stebuklus. Premjera „Kalėdų saulė“ kviečia į artėjančias šventes pažvelgti kiek kitaip. Tas „kitaip“ pastebimas tik mums, jau nutolusiems nuo tradicijų ir prisišvartavusiems prie maximų prekystalių, o kažkada jis buvo toks įprastas ir aiškus. E. Drungytė parašė neabejotinai didaktinę pjesę ir net nemėgina to slėpti. Tačiau svarbiausia joje – mitologiniai elementai, besiskleidžiantys šiandienos vaikams priimtoje aplinkoje. Pjesės autorės ir spektaklio režisieriaus Andriaus Žiurausko duetas puikiai susiejo praeitį su dabartimi, įpūtė gyvybės praeityje paskendusiems klodams. Senelės pasaka nedvelkia naftalinu, o primena archajiškas istorijas, kurios tebegalioja ir mūsų pasaulyje. Tereikia jas atrasti iš naujo ir pritaikyti sau. Todėl spektaklis skirtas tiek patiems mažiausiesiems, tiek juos atlydėjusiems žilagalviams seneliams, kurie, tikėtina, retai kada kalbasi apie tai su savo vaikaičiais. Spektaklio pradžioje susitinka du vaikai ir jų močiutė, užduodanti klausimų apie šventes, anksčiau jiems net neatėjusių į galvas. Kas yra Kalėdos, kas yra pasaulis, kodėl visa, kas yra aplinkui, gyva, kodėl Kūčių vakarą gyvuliai kalba? Kartu su jais ieškojimų keliais leidžiasi ir žiūrovai, lengvai tapatindamiesi su mažaisiais pagrindiniais veikėjais. Tik šiek tiek gaila, kad jauni aktoriai vis dar ne itin profesionaliai valdo marionetes. Jos juda, tačiau neįtikina žiūrovų, todėl vis traukia stebėti ne jas, o aktorius, kurie bent jau balso intonacijomis perteikia tikrąsias emocijas. Šalia energingos ir šiltos aktorės Audronės Daugėlytės, atliekančios senelės vaidmenį be lėlės, pagrindiniai veikėjai dar labiau pasislepia. Kalviui taip pat lemta tapti kiek vangoku pasakos veikėju, nes visas jo tekstas – keistas patarlių rinkinys. Iš pradžių kiek netikėta, kad pagrindinis kalėdinio spektaklio simbolis – saulė, bet senosios autentiškos giesmės, kompozitoriaus Raimundo Martinkėno pateiktos šiuolaikiškai ir subtiliai, lyg ir viską paaiškina apie Kalėdų rytą pražystančią rožę. Taip atskleidžiami senieji mitologiniai klodai, įgavę subtilių, poetiškų pavidalų, nes šiandien daug ką įvardijame daug paprasčiau. Žinoma, saulė spektaklyje netikėtai dingsta, ir vaikai su senele, padedami stebukladario Kalvio, Elnio Devyniaragio, išvyksta į mišką jos ieškoti. Sutinka du niekdarius – Slogutį ir Babaušį, tačiau randa būdų, kaip nugalėti juos ir pasaulį panorusią užvaldyti Tamsą. Visi spektaklio veikėjai – klasikiniai pasakų, sakmių gyventojai, bet patekę į kiek kitokias, neįprastas situacijas. Žinoma, kartais gal ir norėtųsi, kad vaikai teisybės ieškoti iškeliautų ne į miškus, o į klaidžias gatves, kurios miesto žiūrovui atrodytų kiek artimesnės, tačiau šį kartą spektaklio stilistika tokį pasirinkimą pateisina. Dar labiau džiugina pjesės siužeto saikingumas. Ne kartą teko stebėti vaikams skirtus spektaklius, kurių siužeto vingiai ir peripetijos, veikėjų gausa net ir suaugusiuosius verčia gerokai pasukti galvą. O „Kalėdų saulė“ stebina „švara“. Pradedant estetiška dailininkės Aldonos Jankauskienės scenine „žiema“ (scenografija beveik nesikeičia ir to visiškai nepritrūksta), baigiant vos keliais veikėjais ir labai aiškiomis, baigtomis mizanscenomis. Šį kartą Tamsą įveikti pasirodė gal net pernelyg lengva. Jei kam užkliūva kiek besikartojanti blogiukų stilistika (kalba, kostiumai...), tai tik tiems, kurie Kauno lėlių teatre lankosi kiekvieną savaitgalį. Kita vertus, gal ir simboliška, kai kalėdinis, metus baigiantis spektaklis šio to pasiskolina iš anksčiau scenoje rodytųjų. O A. Žiurauskui, dar visai neseniai sėdusiam į režisieriaus kėdę, galime padėkoti už gyvą ir šiltą spektaklį, kurio veikėjai netapo trafaretiški, tačiau ir nenuslydo į lėkštą šiandienos ženklų rankiojimą. Autentiškumui pasiekti kartais, atrodo, reikia tiek nedaug – kad katinas glaustytųsi aplink senelės kojas taip, kaip gyvenime, kad vaikai kalbėtų ne kaip balanos gadynę menančiose pasakose, o kaip įprasta šiandien. O šalia puikiai gali skleistis senoji išmintis. Spektakliai žengė žingsnį teisinga linkme, todėl palinkėkime, kad kitą kartą tai darytų dar drąsiau ir nebijotų keistis.