Naujienos

2014.03.06
„ŽIOGAI - GERI ŽVALGAI, ARBA ŽALGIRIO MŪŠIS KITAIP“

Kultūros ir meno savaitraštyje „Nemunas“ pasirodė Audronės Meškauskaitės publikacija apie premjerinį spektaklį „Žiogas Zigmas Žalgirio mūšyje“. Malonaus skaitymo! 

 
Žiogai – geri žvalgai, arba Žalgirio mūšis kitaip 
(„Nemunas“ 2014 Nr. 9 //  A. MEŠKAUSKAITĖ)
 
Nuo pat kalendorinio pavasario pradžios Kauno valstybiniame lėlių teatre vyksta kovos. Kiekviena premjera vėl atgaivina Žalgirio mūšio įkarštį, ir Vytautas Didysis sėda į balną. Tačiau ne viskas čia vyksta taip, kaip vadovėliuose. Tikras istorijos detektyvas! Pagal Liudviko Jakimavičiaus kūrinį pastatytas spektaklis „Žiogas Zigmas Žalgirio mūšyje“ atskleidžia tokių netikėtų faktų, kad ne tik vaikams, bet ir atidžiai studijavusiems tėveliams reikės daug ką atrasti. Beje, jiems spektaklyje yra pamėtyta specialių juokelių, kuriuos vaikai girdės, matys, bet nesupras, todėl nuobodžiauti neteks – kūrėjai galvojo ir apie juos. 
Režisierė Agnė Sunklodaitė – „Keistuolių teatro“ aktorė ir režisierė – lėlių teatre iš naujo atranda save ir iki šiol nepastebėtus talentus. Iš šio teatro atsineša tikro, skvarbaus ir džiaugsmingo kalbėjimosi su žiūrovais tradicijas, kurios puikiai tiko ir Kauno scenai. Netikėtą, šmaikščią istoriją surašė ir pjesės autorius L. Jakimavičius. Pagal jo knygą „Lapė ir kaliošai“ Valstybiniame Kauno dramos teatre prieš kelerius metus kūrėja vaikams pastatė „Kiškį pabėgėlį“ – taip pat itin spalvingą ir gyvybingą spektaklį apie miško gyventojų kelionę į miestą. Žiūrėdami du šiuos kaunietiškus pastatymus jau galime pastebėti režisierės braižo išskirtinumą, bet apie tai šiek tiek vėliau. Dabar labai norisi greičiau atskleisti istorijos paslaptis. 
Aloyzas Žiogas (aktorius Andrius Žiurauskas), kuris pats supranta, jog labiau primena pomidorą nei pievų muzikantą, vis dėlto privalo persikūnyti, nes yra vienas ryškiausių lėlių teatro aktorių, kuriam vėl tenka didžiausias spektaklio krūvis. Kai scenoje A. Žiurauskas, veiksmo krumpliaračiai sukasi greitai ir garsiai. Taigi Aloyzas pasakoja naują Žalgirio mūšio versiją, o kad ji mūsų galvose lengviau sugultų, raiko ją trumpesniais epizodais, kol kautynių įkarštyje pamiršta skaičiuoti. Vieną dieną į Trakus atskubėjo vokiečių kryžiokų pasiuntinys su kiauru kibiru, oi, ne – šalmu ant galvos. Keikė Lietuvą, kurstė pyktį, kol vargšą mūsų šalies valdovą išprovokavo stoti į kovą. Štai dar tik pradžia, tačiau galime pastebėti, jog šiame spektaklyje (kaip ir „Kiškyje pabėgėlyje“) labai daug daiktų, kurie atlieka kitų vaidmenis. Buities rakandai, nusenusios knygos, dar kažkoks šiukšlyno inventorius tampa puikiu spektaklio rekvizitu. Tokiu, kuris skatina vaikų vaizduotę, nes nejučia jų galvos ima kurti planus, kaip šias žinias pritaikys savo žaidimuose. O kartu labai artimu, nes spektaklio ir žaidimo panašumas, sutampanti jų vizualinė, loginė kalba ypač palengvina susikalbėjimą. (Scenografiją sukūrė didžiulę patirtį lėlių ir objektų teatro srityje sukaupusi dailininkė Giedrė Brazytė.) Žiūrovų akyse kasdienis pasaulis natūraliai transformuojasi į sumanytą istoriją, čia pat tais pačiais paprastučiais daiktais sukuriami aplinkos, gamtos reiškinių garsai. Spektaklis tarsi išverčiamas – mums parodoma ne tik geroji, bet ir išvirkščioji jo pusė. Na, tiksliau – susimuliuota vidinė, už kurios paslėpta dar labai daug sunkaus aktorių darbo, nes spektaklis judrus, dinamiškas ir nuolat kintantis. Vos penki aktoriai scenoje (Mindaugas Ancevičius, Mindaugas Černiauskas, Laima Strazdauskienė, Indrė Taločkaitė, A. Žiurauskas) turi suspėti keisti ir vaidmenis, ir drabužius, ir skirtingų rūšių lėles. Čia, beje, į pagalbą ateina kompozitorius Deividas Gnedinas su melodingomis dainomis bei vaizdo projekcijų autorius Džiugas Katinas, kuris neįkyriai ir netiesmukai, nuolat juokaudamas tik svarbiausiomis detalėmis padeda keisti vyksmo situaciją ir suteikia informacijos. Tačiau vaizdo ekranas išlaiko pagalbinę funkciją, kokią ir turėtų atlikti lėlių teatre.
Dabar grįžkime prie istorijos, kurioje palikome sutrikusį ir labai įniršusį, kažką nerišliai šūkčiojantį, visai orumą beprarandantį mūsų didįjį valdovą Vytautą, kuris spektaklyje „nukarūnuojamas“ pirmą, bet ne paskutinį kartą. Vėliau jis dar pasirodo besantis didysis savanaudis, garbėtroška ir pasipūtėlis, todėl L. Jakimavičiaus sumanymai jau, regis, kasasi po pačiais mūsų tautos tvirtybės pamatais. Jis niekieno nesiklausęs perrašinėja istoriją? Tačiau nepulkime į paniką, nes žiūrovai spektaklyje skanduoja patriotinius šūkius taip, lyg būtų susirinkę kokiame mitinge. Visi kartu dalyvauja mūšyje, nes šį kartą blaivų protą išlaiko Vytauto žmona Ona, kuri sudaro sandėrį su Zita Žiogiene. Taip mūšio lauke atsiduria ne tik sąjungininkai, bet ir Žiogo Zigmo vadovaujama žaliųjų kariuomenė. „Detaliau domėdamasi kunigaikščio Vytauto biografija aptikau faktų, kad istoriškai labai svarbus buvo ir jo žmonos Onos vaidmuo. Juk tikriausiai nė vienas karas nekilo be moters įsikišimo, todėl pjesėje atsirado Vytauto žmonos Onos ir Zitos Žiogienės personažai“, – savo moteriškas korekcijas paaiškina režisierė. Žiogai, kryžiokų arkliams į ausis zyzdami visokias nesąmones, išsklaidė darnią jų armiją ir atvedė Vytautą į svarbią pergalę. Žinoma, vieni žalieji niekaip nebūtų susitvarkę. Gausi armija išplito po visą teatro salę, nes žiūrovai tapo lietuviais ir lenkais, žemaičiais ir atvykėliais iš Smolensko, kažkur scenoje blaškėsi vienas totorius. Triukas, kai į veiksmą įtraukiama publika, šiuolaikiniame teatre, o ypač vaikų scenoje, – tikrai ne naujas. Tačiau šį kartą jis tiesiog stebuklingai sukuria gausos ir ne kraugeriškos, bet įnirtingos kovos įspūdį. Nereikia jokių specialiųjų scenos efektų – viskas gyva ir tikra. Gal publika tą dieną pasitaikė itin tinkama? Bet juk vaikai visada tokie paslankūs, kad gali virsti, kuo tik išmanantys vedliai užsinori. Toks veiksmo išsiplėtimas į visą salę lėmė bendrą vyksmo kvėpavimą. Tuomet ir paaiškėjo, kaip vis sunkiau vaikams bendrauti su lėlėmis. Vos nedidelės žiogų marionetės pradėjo aiškinti savo karinę strategiją, galėjai justi, kaip pamažu atsikabina mažųjų žiūrovų dėmesio kabliukai. Ryškesnes, išraiškingesnes lėles ir šalia esančius pačius aktorius, kurie scenoje itin judrūs ir atraktyvūs, jiems priimti daug lengviau. 
Štai toks trumputis pasakojimas, kurio neišdrasko painios, sunkiai suvokiamos peripetijos ar begalė personažų, kalba apie vieną svarbiausių Lietuvos istorijos įvykių. Naujoji jos versija kuria žaismingą fikciją, kuri nepameta svarbiausių akcentų. Taip prisimenama istorija, o kartu prabylama apie narsą, atsakomybę, savanaudiškumą... Rimti dalykai apsupti pasakos, žaidimų, juokų, dainų, todėl visai nepastebimai prasmunka į vaikų galvas ir širdis. Ryškiausiai spektaklyje juntama režisierės ranka, todėl jis sukasi kaip puikiai suteptas mechanizmas, kuriame aktoriai atskleidžia savo geriausius gebėjimus. 
Nors žiogai ir žmonės po mūšio ir Vytauto nedėkingumo už pagalbą susipyko, valdovo jau niekas nebepakeis, tačiau mums dar palikta vilties ištaisyti jo klaidą. Prigulti vasarą žolėje ir pamerkti jam akį. Spektaklis tęsis toliau...



Atgal