Naujienos

2013.09.11
MEILĖS LAIŠKAS KAUNO LĖLIŲ TEATRUI

Net ir pati niūriausia diena pragiedrėja, kai pašto dėžutėje ar elektroniniame pašte aptinki saulėtos nuotaikos ir šiltų žodžių kupiną draugo laišką. Tokį laišką, 55-osios teatro sukakties proga, mums atsiuntė rašytoja Violeta Šoblinskaitė (neabejojame, kad daugelį jos verstų ir scenai pritaikytų pasakaičių esate matę mūsų teatre). Malonaus skaitymo!


Lėlės niekados nemeluoja
Meilės laiškas Kauno lėlių teatrui

Sakoma, teatras atsirado V amžiuje prieš mūsų erą – kartu su Sofokliu, Aischilu, Euripidu... Suaugusiųjų – galbūt. Tačiau – vaikų, lėlių!? Net neabejoju, kad lėlių turėjo jau Ievos ir Adomo vaikai. O jeigu buvo lėlė – koks nors suraizgytas sumazgytas kailio skutelis ar figos lapas – vadinasi, buvo ir lėlių teatras.
Man pirmąjį „spektaklį“ parodė Tėtė. Jis mokėjo kurti šešė­lių teatrą. Prašydavau ir prašydavau, kad vakare ant sienos, prie kurios stovėjo mano lovelė, vėl imtų strykčioti zuikutis, suam­sėtų šunelis, atskristų ir užkukuotų gegutė...
Paskui buvo jau tikras lėlių vaidinimas. Daugiau nei 50 metų prabėgo, o vis dar atsimenu – žiūrėjau iš Mažeikių į mūsų bažnytkaimį atvežtą „Kiškio trobelę“. Man buvo pasakyta, kad begėdę Lapę spektaklyje vaidina gerai pažįstama moky­toja. Į tą Lapę labiausiai ir žiūrėjau. Nieku gyvu nesupratau, kaip mieloji mokytoja, dusyk už Mamą drūtesnė, „susimažino“ iki sprindžio dydžio...
Neišmaniau tada, mylimas Kauno lėlių teatre, kad būna lėly­čių, užmaunamų ant rankos, juoba marionečių, juoba tokių, kurias aktoriai scenoje gali vedžioti, kaip viename naujausių Tavo spektaklių, Tavo „Skrudže“...
Kai Tau, mielas Teatre, pirmą sykį prireikė šiokios tokios mano, jau net labai labai suaugusio ir pūdą gyvenimo druskos suvalgiusio žmogaus pagalbos, sutrikau: „Kaip? Ar gebėsiu?
Ar mokėsiu grįžti į tas dienas, kai žalsva sudužusio butelio šukė galėjo tapti ir veidrodžiu, ir kastuvėliu, ir princesės karūnos deimantu?“ Bet į jokį klausimą neatsakysi, pirma nepabandęs. Pabandžiau. Patiko. Net labai...
Versdama ar adaptuodama pjeses pradėjau pamažiukais, nejučiomis namuose, prie kompiuterio ir pati „vaidinti“: buvau padūkėlė Pelytė ir Lietaus Lašelis, Gražuolė ir Pabaisa, Undinėlė ir Snieguolė su visais septyniais nykštukais... Kam to reikia, paklausite. Tik tam, kad sugrįžtų prarasti vaikystės slėpiniai ir kad vėliau, jau scenoje, lėlei nereikėtų meluoti. Kad nereikėtų meluoti aktoriui, kuris – žiūrovų dažniausiai nematomas – suteikia lėlėms gyvybę.
Šventai tikiu: Tu, mielas teatre, esi nepaprastas ir nesumeluotas stebuklas, kiekvieną sykį vykstantis čia ir dabar.
Ir dar Tavyje man patinka tiesiog vaikiškas kuklumas. Lėlių teatre juk nėra primadonų ir antraeilių vaidmenų atlikėjų – aktorius, kad ir kokia jo meistrystė bebūtų, čia dažniausiai lieka šėšėlyje. Nes Lėlių teatre – svarbiausia lėlė ir vaikas. Arba lėlė ir suaugęs žmogus, kuriam, vos tik žiūrovų salėje užgęsta šviesa ir pakyla uždanga, leidžiama sugrįžti į vaikystę...

Rašytoja Violeta Šoblinskaitė



Atgal