Naujienos

2013.03.14
LĖLĖS IRGI ŽMONĖS

Kultūros ir meno savaitraštyje „Nemunas“ publikuojamas Audronės Meškauskaitės straipsnis apie premjerinį spektaklį „Skrudžas, arba diena, kai galima atverti savo širdį“. Rekomenduojame!

„Kauno valstybiniame lėlių teatre nuo šiol gyvens Skrudžas, įsikurs ir jo miestelis su visais geraširdžiais gyventojais. Režisierius Arvydas Lebeliūnas ir pjesės autorė Daiva Čepauskaitė atgaivino klasikinius anglų literatūros personažus, tad mes vėl galėsime mokytis Charleso Dickenso pamokas spektaklyje „Skrudžas, arba diena, kai galima atverti širdį“. Nors mūsų sąmonę jau visiškai užvaldęs pavasaris, tirštoje teatro tamsoje ryškėja kalėdinės istorijos kontūrai ir kalbama apie meilę, kurios neveikia joks sezoniškumas. Gali būti, kad toks laikas spektakliui taps dar vienu iššūkiu, tačiau jis tikrai turi potencialo jį įveikti. Tema išlieka aktuali ne tik Kalėdų laikotarpiu. Praverti kito, galbūt vienišo, pikto ir uždaro, žmogaus širdį, vis iš naujo mėginant ją sušildyti gerumu, galima bet kurią metų dieną – geriausia jau šiandien. Svarbu tokį žmogų pastebėti ir nepraeiti pro šalį.
Istorijos siužetas visiems gerai pažįstamas kaip „Kalėdų giesmė“, kurią statė ne vienas teatras, o visai neseniai ji rodyta ir kino ekranuose. Tačiau Kauno lėlių teatre mažas miestelis įsikūrė ir pasitelkus teatro stebuklą kuo puikiausiai sutilpo medinėje spintoje (spektaklio dailininkai Danielius Sodeika ir Sergėjus Bocullo), kuri tampa namais, vartais į anapusinį pasaulį ir atgal, langu į Skrudžo vaikystę. Lėlės šiose dekoracijose taip pat visai mažutės, bet šį kartą globojamos kartu su jomis scenoje esančių aktorių, aktyviai veikiančių kaip visaverčiai personažai, o vėliau nejučia atsitraukiančių. Praeities, Dabarties ir Ateities dvasių, spektaklyje tapusių angelais, vaidmenys (aktoriai Andrius Žiurauskas, Remigijus Endriukaitis ir Audronė Daugėlytė) labai vykusiai ir įtaigiai perteikti vien draminiais principais. Apskritai spektaklis, sukurtas laikantis klasikinio teatro principų, yra ramus ir nuosaikus, tačiau labai sėkmingai išvengęs nuobodulio. Aktorių dėka gana skulptūriškos, statiškos ir kuklios lėlės sugeba ilgai išlaikyti dėmesį ir sekti istoriją, kurios siužetas aiškiai, nuosekliai dėstomas net peršokant laiką ir vėl sugrįžtant atgal, kaitaliojant realybę, sapnus ir fantazijas. Kuriama kiek paslaptinga romantinė atmosfera, kuri kartkartėmis (svarbu, kad saikingai ir skoningai) prasiveržia juoku, ironiškomis, žaidybinėmis frazėmis, dainomis (kompozitorius Jonas Sakalauskas) ir kitais teatriniais „triukais“, sugrąžinančiais žiūrovo dėmesį. Tačiau šiaip spektaklis nesistengia linksminti ir žaisti, drąsiai kalba apie pačius rimčiausius dalykus ir nepataikauja, todėl skirtas kiek paūgėjusiems vaikams, gebantiems prasismelkti į sudėtingą dvasinį žmogiškų lėlių pasaulį.
Vis dėlto apie tai geriausiai gali papasakoti pats Skrudžas – puikus lėlininkas Saulius BAGALIŪNAS, sugebėjęs lėlę paversti žmogumi.
– Kauno lėlių teatras turi gana aiškią repertuaro kryptį – statyti spektaklius pagal klasikinius kūrinius. Tai vadovų ir režisierių pasirinkimas, o ką mąsto aktorius, vėl į rankas paimantis seną žinomą kūrinį?
– Aš to net nepastebėjau. Pasakos – toks žanras, kuris dažniausiai remiasi į klasiką. Žinoma, kartais rašomos senųjų kūrinių inscenizacijos, nauji jų variantai. Taip jau yra, nes tėvai mėgsta vaikus atvesti ten, kur anksčiau patys ėjo ir ką nors svarbaus pamatė. Gali pasirinkti itin šiuolaikišką istoriją, tačiau tėveliai kritiškai pasižiūrės į naujai atsiradusį nepatikrintą dalyką ir praeis pro šalį. Gal toks požiūris šiek tiek rinkodariškas, bet taip jau susiklostė. Senosios vertybės visada traukia. Tėvai, globodami ir saugodami vaikus, dažnai nori parodyti jiems tai, ką žino ir kuo pasitiki. Juk ir maistą duodame tik tą, kurį patys patikrinome.
– Mūsų kalba keistai pakrypo apie tėvelius, o ne vaikus, kurie atrodė patys svarbiausi lėlių teatre.
– Taip, bet spektaklį vaikams išrenka tėvai, nuo jų labai daug kas priklauso.
– Tačiau dabar grįžkime prie Ch. Dickenso. Koks jūsų santykis su šiuo autoriumi, ar buvote su juo susidūręs anksčiau?
– Prieš dvidešimt metų mūsų teatre vaidinta ta pati „Kalėdų giesmė“. Antanas Žekas rašė inscenizaciją, o Elena Žekienė režisavo. Tai buvo naujametis spektaklis, kuriame vaidinau tą patį personažą. Dabar galiu tuos spektaklius lyginti, kiek leidžia atmintis. Scenoje įvyksta labai svarbi kelionė per praeitį, dabartį ir ateitį. Tuomet režisierė naudojo įvairias lėles – šešėlines, vadinamuosius gabitus ir kitas. Giesmę giedojo du maži berniukai, kurie dabar jau tikri vyrai. Žodžiu, spektaklis buvo įvairus ir įdomus.
Studijų metais mes Ch. Dickensą taip pat mėgom, statėm romanų, apysakų ištraukas. Jis buvo ne tik rašytojas, bet ir puikus aktorius, skaitovas. Pats inscenizuodavo W. Shakespeare’ą. Todėl su jo kūryba dirbantis menininkas visuomet jaučia, jog tai teatrališka medžiaga, kad tekstą rašė scenos meną puikiai išmanantis žmogus – daug dialogų, veiksmo. Ji tiesiog prašosi į sceną.
– Tačiau rašytojas buvo realistinės krypties, gal net didaktiškas, moralizuojantis autorius, o to mes šiandien vengiame, nemėgstame?
– Ch. Dickenso kūryba priklauso romantiniam laikotarpiui, o lietuviams pavėlavęs romantizmas buvo labai svarbus. Mūsų Maironis taip pat griežtas ir aiškios moralės, bet kartu švelnus ir paslaptingas. Ch. Dickensas nėra vaikiškas autorius. Jis rimtas ir gana sudėtingas, todėl scenoje nepavaikuosi. Manau, teatre dažnai daroma klaida, kai mažiesiems statomos tik primityvios, holivudiškai naivios pasakėlės. Ch. Dickensui gal būtų artimesnis japoniškosios animacijos (anime) stilius, nes čia susilieja romantizmas, melodramiškumas ir gilūs jausmai.
Esu įsitikinęs, jog vaikams galima apie tai kalbėti, jie labai jautrūs. Jiems patinka teatre ne tik linksmintis ir pramogauti, bet ir atrasti sudėtingus dalykus, jie leidžiasi būti sujaudinti. Atidžiai klauso apie kito nelaimę, vienatvę ir liūdesį, nes šie dalykai vaikams taip pat pažįstami ir aktualūs, jie viską patiria kaip ir suaugusieji. Mes dažnai su vaikais kalbame apie linksmus dalykus, o rimtieji lieka užmiršti. Tėvai apie tai gal net nesusimąsto, o kai vaikai šitai pamato scenoje, atpažįsta savo būsenas, paprastai suklūsta, išklauso labai dėmesingai ir susikaupę. Tokia reakcija dažnai nustebina ir aktorius, ir tėvelius. Kai scenoje regi linksmą, paprastą, spalvotą spektaklį, tėvai gal kiek ir nuobodžiauja, bet stebi savo vaiką, stengiasi suprasti, kas ir kodėl jam patinka – juk jiems labai smalsu, kuo gyvena jų atžala, ima ieškoti tame keistų vaikiškų paslapčių. Tiesa, būna ir atvirkščiai – jei scenoje yra vaikui pernelyg sudėtingų dalykų, jam tai gali rūpėti todėl, kad sudomino šalia esančius tėvelius. Taip net mums iki galo nesuprantamais saitais tarp tėvų ir vaikų vyksta bendravimas, neakivaizdus auklėjimas ir pasaulio pažinimas. Teatre jie vieni kitiems be žodžių padeda suprasti tai, kas svarbiausia.
– Galima bendrauti įvairiai. Režisierius A. Lebeliūnas teigė, jog spektaklį bus galima laikyti pavykusiu, jei po jo tėvai ir vaikai turės apie ką pasikalbėti. Kokį pokalbį po „Skrudžo...“ įsivaizduotumėte jūs, kas, jūsų manymu, jame svarbiausia?
– Kartais mums labai sunku suvokti, kad žmonės keičiasi. Manome, jog žmogus yra ir liks toks, koks gimė – niekada nepasikeis. Juk taip dažnai teigiama, kad nereikia mėginti kito keisti, įmanoma tik prisitaikyti. Šis spektaklis kalba apie ką kita. Skrudžas iš pradžių pasirodo kaip viskuo nepatenkintas, irzlus, atsiskyręs, atstumiantis žmogus. Tuomet Ch. Dickensas labai įžvalgiai ir psichologiškai motyvuotai mėgina parodyti, kad to priežastys slypi vaikystėje, kai Skrudžas buvo paliktas vienas pensionate ir net per šventes negrįždavo namo. Tada ateina laikas – šiuo atveju Kalėdos – kai galima vienas kitam atverti širdis, teikti dovanas, pasakyti ką nors gera. Taip ir įvyksta gimimas, prisikėlimas. Kaip gamtoje sukasi metų ciklas, grįžta pavasaris, viskas atgyja, taip gali pasikeisti ir žmogus. Todėl po spektaklio, mano manymu, derėtų kalbėtis apie tai, kaip svarbu nepalikti nepastebėto vienišo, nuliūdusio žmogaus, pasakyti jam gerą žodį. Tai padeda dalytis ir kartu gauti.
– Kol kas parodyta tik viena premjera, tačiau galbūt jau sulaukėte vertinimų iš šalies, jaučiate, kaip spektaklis priimamas?
– Šį spektaklį jau spėjome parodyti ir Rokiškio festivalyje „Vaidiname žemdirbiams“, kuris vyko 29 kartą. Atrodo, jo organizatoriai, kurie kasmet pamato beveik visus geriausius spektaklius, apie teatrą išmano daugiau nei mes, tiesiogiai čia esantieji. Jie po spektaklio mums pasakė, kad lėlių teatras Lietuvoje nuvertinamas, net abejojama jo profesionalumu. Manoma, kad tai, kas skirta vaikams, padaroma labai paprastai, be jokių pastangų. Tačiau, jų teigimu, „rimtieji“ dramos teatrai paprasčiausiai nepajėgūs pastatyti gero, sudėtingo spektaklio vaikams. Jie neįvertina didelės atsakomybės, neturi įgūdžių, nes tai daro tarsi šalia savo pagrindinio repertuaro. O mūsų specifika – vaikai.
– Esu girdėjusi mintį, jog lėlė šiuolaikiniame teatre gali tapti labai svarbiu įrankiu, padedančiu atrasti netikėtų sprendimų, pranokstančių įprastą draminę vaidybą?
– Galime sakyti, jog teatras apskritai prasidėjo nuo lėlės – nuo stabų, ritualų, kai jiems buvo suteikiama kokių nors ypatingų galių. Net lėlės, kuriomis žaidžia mergaitės, reiškia daug daugiau nei paprasčiausias daiktas. Darže pastatyta baidyklė taip pat savotiška blogio jėgų kaupykla, turinti išgąsdinti paukščius. Morė yra tai, ko norime atsikratyti. Šie simboliai padeda į save pažvelgti iš šalies, gelbsti psichologiškai, nes į simbolinę lėlę, savo dievuką, sudedame visą blogį ar gėrį. Ir šis šventumas neatsitiktinis. Net žodis „marionetė“ kilęs nuo Marijos vardo – mažos jos figūrėlės, kuri stovėdavo kalėdinėse prakartėlėse.
– Dramos aktoriai dažnai kalba apie tai, kaip įsijaučia, o vėliau palieka arba ne savo vaidmenį. O kaip kuriami lėlių teatro aktoriaus vaidmenys, juk jie turi dar ir savotišką tarpininką?
– Mes taip pat turime labai daug vaidybos būdų. Vieni metodai kviečia susitapatinti su personažu, pranykti, patikėti magiškuoju „jeigu“ – „jeigu tai būčiau aš“. Kitoks parodomasis teatras, leidžiantis aktoriui būti tarsi šalia vaidmens, žvelgti į save iš šalies. Tačiau tai įmanoma ir lėlių teatre. Galima tapti pačia lėle, susitapatinti, vien per ją bendrauti su žiūrovu. Gali būti ir atvirkščiai – aktorius vaidina scenoje dramos principais, o lėlė yra šalia lyg tam tikras ženklas.
Spektaklyje „Skrudžas...“ aš pats atradau savitą būdą bendrauti su lėle. Tapau tarpininku. Galiu ją prižadinti, prikelti, jaudintis dėl jos, padėti, tapti ja, o vėliau palikti vieną ir stebėti, kas vyksta. Režisieriui tai labai patiko ir jis man patarė pačiam nesislėpti, nesitraukti į šešėlį. Tačiau visada norisi pagrindiniu personažu palikti lėlę, ne save. Sudėtinga atrasti pusiausvyrą.
– Šiame spektaklyje man jūs atrodėte gyvesnis už lėlę.
– Kartais taip nutinka... Lėlę pasiūlo technikas, o tu turi ją prikelti. Kartais ji būna tokia judri, kad viską daro pati, turi visas įmanomas išraiškas, lieka tik nieko nesugadinti. O kartais lėlei nieko negali padaryti – nesikalba su tavimi, nebendrauja ir netransliuoja tų minčių, kurias norėtum pasakyti žiūrovui. Skrudžo lėlė ramiose scenose, kai niurzga, slampinėja, yra labai išraiškinga, bet ryškesnių, ryžtingesnių judesių ji paprasčiausiai techniškai negali realizuoti. Tuomet man tenka tai kompensuoti. Jos veidas taip pat yra visiškai nejudanti skulptūra, todėl emocijas turiu išgauti bendraudamas su ja – paimu, priglaudžiu prie savęs ir t. t. Labai džiaugiuosi, kad režisierius, su kuriuo esame seni bičiuliai, nes kartu mokėmės, manimi pasitikėjo ir leido eksperimentuoti. Mes labai gerai suprantame ir jaučiame vienas kitą.
– Kaip lėlių teatro aktoriai susidoroja su utriruotais, hiperbolizuotais dalykais, „juoda-balta“ psichologija, kurioje nelieka jokių niuansų, subtilybių?
– Tai – lėlių teatro duotybė, jo specifika. Galbūt kontrastai atrodo ryškūs, tiesmuki, bet tikrai yra ką atrasti. Tarkime, spektaklyje yra scena, kai Skrudžas paklausia, kieno kapą prieš save regi, ir išgirsta, jog savo paties. Tai be galo paveiki, skaudi akimirka. Kaip tokioje situacijoje elgtųsi žmogus? Tai sugalvoti – sunki aktorinė užduotis, turi save sužadinti, paleisti. Pabandžiau lėlę tiesiog pakelti virš akmens – Skrudžas, išgirdęs baisią žinią, pakyla į viršų tarsi dvasia. Tuo metu suskamba dramatiški muzikos garsai, kurie dar sustiprina tragizmą. Tai yra meninės priemonės. Turime atrasti ką nors paveikesnio nei tiesiog klyksmas ir šauksmas. Taip pakvieti žiūrovą išgyventi visa, ką jaučiame scenoje. Jam sušyla širdis, jis patiria kontrastingus jausmus – nuo juoko iki ašarų. Kadangi pasaulis vis labiau svetimėja, teatre to reikia dar daugiau. Juk mes vis rečiau kalbamės ir išklausome.
– Kaip teatre vaikams rodyti skaudžius, žeidžiančius dalykus?
– Lygiai taip kaip ir saugusiems žiūrovams. Juk vaikai labai nemėgsta su jais „vaikuojančių“ dėdžių ir tetų. Jų nereikia infantilinti, saugoti nuo brandos. Manau, bus žmonių, kurie galvos, kad teatre nedera rodyti skaudžių dalykų, kurių pilnas gyvenimas, kad vaikams reikia tik šviesių pramogų. Tačiau mes „Skrudžu...“ labai džiaugiamės dėl galimybės su vaikais kalbėtis kitaip. Tikrai atsiranda vis daugiau žiūrovų, ir mažų, ir suaugusių, kurie pavargo nuo bevertės pramogos teatre, nes rimtame spektaklyje gali surasti daugiau vidinės ramybės.
– Kas šioje premjeroje jums buvo sudėtingiausia, didžiausias iššūkis?
– Pagaliau suvokiau, ką man jau labai seniai aiškino pedagogai. Norint pastatyti gerą spektaklį, labai svarbu jausti aplink esančius partnerius, juos tuo metu mylėti, padėti. Šis ryšys be galo svarbus siekiant galutinio rezultato. Visi vidiniai nesutarimai, negerumai akivaizdžiai juntami pakilus scenos uždangai. Kartais spektaklis turi visus reikiamus elementus, atliekamas profesionaliai, tačiau dvasios jame taip ir neatsiranda. Visos trupės tapimas šeima yra spektaklio garantas. „Skrudžas...“ mums pavyko, ir, manau, tai A. Lebeliūno, sugebėjusio mus suburti, nuopelnas. Jis savo režisūrinius sprendimus mėgina derinti prie aktoriaus, kad jam būtų gera ir lengva vaidinti.
– Žinoma, čia nemažai įtakos turi ir žiūrovai, kurie lėlių teatre ypatingi?
– Kažkas sakė, jog spektaklio premjera yra pagrindinės sudedamosios dalies – žiūrovų – įtraukimas. Nuo tada jis pradeda gyventi, nes publika gravituoja spektaklį, yra lygiavertė jo kūrėja. Aktorius turi bendrauti, dirbti su tokia publika, kokia šiandien atėjo – kartais atidi ir tyli, kartais triukšminga ir išsiblaškiusi.
Kūrybinį pasitenkinimą teikia ir kitas dalykas – spektakliai, kurie ilgus metus išlieka gyvi ir tobulėja. Kiekvieną kartą atėjęs žiūrovas į juos įaugina ką nors nauja. Kodėl taip nutinka, lieka paslaptis. Būna spektaklių, kuriuos tiesiog „atidirbi“, jie niekada nesikeičia. Tačiau yra ir tokių, kurie kaskart nauji, kuriuose vis ką nors atrandi, gelmė veriasi ir veriasi, jie tampa neišsenkamu dvasiniu šaltiniu. Ir tai dažnai jaučia visi vaidinantys aktoriai.
Tą patį galima pasakyti apie lėles. Brangiausios tos, kurios paklūsta. O kam už tai dėkoti, neaišku. Tuomet su ja tiesiog suaugi, kaip kartais muzikantas per ilgus metus pripranta prie galbūt ir ne visai patogaus instrumento. Mums sunkiau kiekvieną kartą susitikti vis su kita lėle, atrasti su ja ryšį, atverti, pažinti jos trūkumus ir privalumus. Kuo ilgiau su lėle vaidini, tuo daugiau laisvės pajunti, nes daug kas jau išmokta. Ir tai niekada nenusibosta.
– Ačiū jums už pokalbį.“


Atgal