Naujienos

2012.12.28
,,STEBUKLŲ GYVENIME TIEK, KIEK PATS SUSIKURI"

Kalėdiniame  ,,Šeimininkės"  žurnalo numeryje publikuotas žurnalistės Editos Gruiniūtės interviu su mūsų teatro aktore Laima Rupšyte. Malonaus skaitymo!


Kauno valstybinio lėlių teatro aktorė Laima Rupšytė-Strazdauskienė didžiąją dalį savo gyvenimo praleido gyvendama pasakose. Ji puikiai žino, kaip jaučiasi Snieguolė, kokį pyktį išgyvena Juodoji Dama, ko reikia, kad patys mažiausieji žiūrovai patikėtų stebuklu. O pačiai aktorei pavyksta juos pajausti? Koks apskritai tampa gyvenimas, kai kiekviena diena prasideda nuo pasakos? „Pamiršote? – nusišypso aktorė. – Juk mes visi iš pasakų: vieni – daugiau jų matę, kiti – daugiau girdėję, treti – daugiau skaitę.“

Pirmasis susitikimas su fėja
Žiemos vakaras. Susitinkame Kauno valstybinio lėlių teatro grimo kambaryje, kuriame po fotosesijos žurnalui Snieguolė pamažu vėl virto Laima Rupšyte, mylinčia dviejų vaikų mama ir vienintelio vyro žmona.
„Dirbdamas teatre niekada nebūsi turtingas, – atvirauja aktorė. – Tačiau kaip vienai kolegei, dramos aktorei, pasakė dėstytojas: „Turtingi nebūsite, bet būsite laimingi.“ Jis teisus, jeigu tik pavyksta gauti vaidmenų. Priešingu atveju... Kartą mano penkiolikmetė dukra paklausė: „Mama, ar labai prieštarautum, jeigu tapčiau aktore?“ Nustebau. Sakau: „Žinoma, ne, bet, vaikeli, juk šiame darbe nėra nieko konkretaus. Didžiąją dalį gyvenimo būsi priklausoma nuo režisieriaus, net ne nuo savęs. Mūsų profesijoje, be įvairių gabumų, turi lydėti ir sėkmė.“
„O kodėl vis dėlto rinkotės šį kelią?“ – spontaniškai išsprūsta, nors ir žinau, kad pradėti pažintį nuo biografijos ganėtinai nuobodu. Dažniausiai išgirsti tą patį: svajojo nuo vaikystės, vaidino mokykloje, anksti suprato, kad tai tikrasis pašaukimo kelias, įstojo iš pirmo karto, o paskui pamatė, kad.... Vis dėlto surizikuoju. Laimutė nusijuokia.
„Vaidinau tik tiek, kiek reikėjo mokykloje. Aktore tikrai nesvajojau būti, o štai balerina... Labai mėgau šokti, bet kur ten veš mane, vaiką iš kaimo (Šilalės r. – aut. pastaba), į sostinę. Tikrai nebuvo tokių galimybių, – prisimena aktorė. – Taip pat be galo patiko piešti: galėdavau ištisas valandas praleisti prie lapo. O lėlių teatro labai bijodavau: kai tik pamatydavau per televizorių – išjungdavau.“
Galbūt, kaip prisipažįsta Laima, įsiklausiusi į save ir būtų atradusi bent kažką panašaus į aktorinį pašaukimą. Tačiau kad tai galėtų studijuoti, nė pagalvoti nedrįso. Manė, kad aktoriais būti gali tik išskirtinio talento žmonės, o savęs tokia nelaikė. Baigusi mokyklą išvyko į Vilnių studijuoti masinių renginių režisūros. Viliojo keistas pavadinimas: nelabai suprantamas, šiek tiek romantiškas. Įstojo, o tada, kaip ir visais svarbiais momentais, pasirodė geroji fėja. Tiesa, kitokia, nei aprašoma pasakose.
Nevilkėjo ji puošnia suknele ir nemosikavo stebuklinga burtų lazdele, išpildančia jaunos mergaitės norus. Tačiau kai ką galingo ji vis dėlto gebėjo – įžvelgti talentą ir parodyti tolesnį kelią. „Ko tu čia atėjai?“ – po kelių mėnesių studijuojant masinių renginių režisūrą paklausė geroji fėja-dėstytoja. Tuo metu Laimutė nieko neatsakė. „Baigus studijas, dėstytoja prasitarė negalinti manęs leisti dirbti į kultūros namus ir pasiūlė dalyvauti tuo metu paskelbtame aktorių atrankos konkurse Kauno lėlių teatre. Per naktį išmokau tekstą... Nebijojau būti nepriimta, kur kas labiau – pamiršti tekstą, – juokiasi L. Rupšytė-Strazdauskienė. – Priėmė. O tada sužinojau, kad iš tiesų jie ieškojo vyro aktoriaus.“

Vaidinti supykus draudžiama
Laimutė įsitikinusi: ar tai, ką darai, iš tiesų yra pašaukimas, gali įvertinti tik po kurio laiko. Tačiau ji karštai tiki – jeigu kažkas vedė, vadinasi, taip turėjo būti. „Ar šiandien aš jaučiuosi laiminga? – pakartojusi klausimą šypteli. – Kažkas yra pasakęs, jeigu ryte nori eiti į darbą, o vakare – grįžti namo, vadinasi, iš tiesų esi laimingas. Kasdien vis dar pasiilgstu ir ėjimo į darbą, ir grįžimo namo.“
Aktorė neslepia – jai būtų įdomu suvaidinti dramos teatre. Tačiau likti vien jame – baugoka. „Kaip pagalvoju, koks vakare po visų baisių dramų, vidinio draskymosi turi grįžti namo, į savo šeimą... – pabandžiusi įsivaizduoti krūpteli. – Juk niekas nedingsta, nebūna – pavaidinau, išjungiau ir numečiau. O repetuoji juk mėnesiais.“
Dauguma lėlių teatro aktorių, kaip ir dramos, į sceną lipą dėl tos paties priežasties: adrenalino, to keisto pojūčio, kuris užplūsta atitrūkus nuo realybės. Tuoj pat, nuo pirmojo žingsnelio, nugrimzti į kitą pasaulį, kupiną stebuklų bei vilties. Būnant scenoje, atrodo, išnyksta visi rūpesčiai, liūdnos mintys. Užkulisiuose pasilieka net prasta diena. Po spektaklio sugrįžęs į realų pasaulį pamatai, kad ir sunkiausios problemos tarsi nutolo, ir nuotaika nebe tokia slogi.
„Vaidindama vaikams tiesiog privalai nusipurtyti visą vidinę bjaurastį, šiukšles, negatyvias mintis, – pastebi aktorė. – Vaidindamas dramos spektaklyje gali nuspręsti, kad šiandien tavo vaidmuo bus šiek piktesnis, nes jautiesi kitaip, o vaidindamas vaikams sau to leisti negali. Jie labai greitai pajunta, kad atnešei kažką ne tą, kažkaip ne taip.“
„Ar niekada nesvajojote suvaidinti Džuljetos ar kitokių daugelio taip trokštamų vaidmenų?“ – pasidomiu.
„Ne, – trumpai, kaip ir įprasta žemaičiams, tarsteli Laima. – Dideli vaidmenys – nors juk nėra mažų, yra tik mažos pastangos ir atsainus požiūris juos kuriant – niekada neviliojo. Tačiau visada svajojau ir vis dar tebesvajoju apie įdomius personažus, norėčiau suvaidinti tai, ko dar nevaidinau, kažką, kas nustebintų mane pačią.“

Trys didžiausi stebuklai
„Didžiąją dalį savo gyvenimo praleidote pasakose, kuriose gėris kovoja su blogiu, o stebuklai tampa kone kasdienybe, – plėtoju mintį, – ar...“
„...mano gyvenime yra stebuklų? Ar vis dar tikiu jais? – užbaigia aktorė. – Stebuklų suaugusiųjų gyvenime yra tiek, kiek pats jų susikuri, kiek nori jų matyti. Vienas didžiausių stebuklų man iki šiol yra meilė. Meilė visomis prasmėmis ir išraiškomis: meilė artimui, meilė vaikams, vyro meilė moteriai, moters – vyrui. Kasdien vis labiau negaliu ja atsistebėti. Kaip įdomu, kartą sakau savo vyrui, susitinka du skirtingi žmonės, skirtingų patirčių, charakterio, pomėgių ir staiga pradeda vienas kitam patikti. Jie, būdami visiškai svetimi, taip pamilsta vienas kitą, kad net pasiryžta visą savo gyvenimą gyventi kartu. Na, pradžios momentą dar gali suvokti, bandyti paaiškinti cheminėmis reakcijomis. Tačiau kai žmonės santuokoje nugyvena, kaip mes su vyru, dvidešimt metų, ir vis dar ryte atsibudę nori matyti tą žmogų, o vakare jo laukia sugrįžtant, nes pasiilgo, man tai yra stebuklas.“
„O kaip judu susipažinote?“ – smalsauju.
„Liaudies šokiuose. Mano sesuo labai norėjo šokti, bet viena nueiti nedrįso. Taigi nuvedžiau ją ir... – stabteli Laima. – Beje, tame kolektyve mes kartu šokame iki šiol.“
Vyras Arūnas baigė agronomiją, bet pagal specialybę niekada nedirbo. Pasikeitus laikams, ėmėsi medienos verslo. Į mano pastebėjimą, kad abu yra iš skirtingų pasaulių, Laimą garsiai pasvarsto: gal taip ir geriau – nors namie gali atitrūkti nuo teatro. „Kita vertus, gal ir įdomu būtų: grįžę kalbėtume apie vaidmenis, visą aptartume, – pasveria aktorė. – Nežinau, neturiu su kuo palyginti, jis tik vienas buvo mano gyvenime.“
„Kokiomis savybėmis jis sužavėjo ir vis dar tebežavi?“ – kviečiu pasidalinti.
„Gerumu, rūpestingumu“, – iškart pradeda vardinti, bet čia į grimo kambarį užsuka Laimos dukra Kotryna.
„Geriausios tėčio savybės? – susimąsto išgirdusi klausimą. – Labai sunku apibūdinti. Jis labai geras, dosnus...“
„Taip, iš tiesų dosnus, – tvirtai pritaria Laima ir tuoj pat nusijuokia: – Dabar visi pagalvos, kad mus nuo galvos iki kojų apipila gėrybėmis! Ne, dosnumas būna ne vien materialus.“
„O mama? – paklausiu Kotrynos ir šypsodamasi padrąsinu: – Nebijok, viską gali sakyti.“
„Kaip ir visos mamos: būna griežtesnė, reikli mokslams, – bando prisiminti Kotryna. – Kartais supyksta, bet labai greitai atsileidžia. O kartais mums sunku suvokti, kada iš tiesų pyksta, o kada – vaidina. Prisimenu, kartą su drauge žiūrėjome spektaklį, kuriame mama vaidino Juodąją Damą. Ir staiga ji piktai ir įsakmiai ištaria: tuoj nukris paskutinis rožių žiedlapis ir tu mirsi.“ Draugė atsisuka į mane ir sako: na, jeigu taip ir namie...“
Laima su Kotryna pradeda juoktis.
Laima išskiria tris didžiausius stebuklus, patirtus savo gyvenime: susitikimą su vyru ir dviejų vaikų gimimą. Daug mažų skaičiuoja kone kasdien: sutiktas geras žmogus, nuoširdi šypsena ir palaikantis žodis, kai būtent jo labiausiai reikia. „Jeigu manęs paklaustų, ko norėčiau: vieno didelio stebuklo per visą gyvenimą, ar daug mažų – aš rinkčiausi antrąjį variantą“, – neslepia aktorė.

Susirinkti save iš darbų
Šias Kalėdas Laima, kaip ir įprasta, sutiks namuose su šeima. Per šventes visi nori šurmuliuoti, o aktoriai trokšta jas praleisti kuo ramiau. Visas laikotarpis prieš šventes gausus spektaklių, koncertų, atgaiva būna tik žiūrovams, o štai artistams – pats darbymetis.
„O ar pavyksta tame visame šurmulyje išlaikyti Kalėdų dvasią?“ – paklausiu.
„Aš Kalėdų dvasią pajaučiu tada, kai pasninga ir pas mus atvažiuoja močiutė, – pirmoji pasidalija Kotryna. – Kai atsikeli ir girdi, kaip namuose visi šneka: tėtis, mama, močiutė, brolis, man būtent tada prasideda Kalėdos, ir visai nesvarbu, kad iki jų dar liko ne viena diena.“
„Kalėdų dvasia... – pratęsia Laima. – Gal ją pajuntu, kai stabteliu, peržiūriu savo metų darbus, poelgius, pasvarstau, kuriuos iš jų kitąmet reikėtų keisti arba ką naujo paskleisti savo šeimoje, darbe. Man Kalėdų dvasia susijusi su dvasiniu nusiraminimu ir savo gyvenimo peržiūrėjimu. Ataskaitos pačiai sau, nauji pasižadėjimai, susimąstymai, nusiraminimai ir padeda pajausti tą pakilumą, ramybę. Susitelkimas, savęs surinkimas iš visų darbų, pakampių, skubėjimo, nusiraminimas man ir yra Kalėdos.“

IŠNAŠA
Ataskaitos pačiai sau, nauji pasižadėjimai, susimąstymai, nusiraminimai ir padeda pajausti tą pakilumą, ramybę. Susitelkimas, savęs surinkimas iš visų darbų, pakampių, skubėjimo, nusiraminimas man ir yra Kalėdos.

Kas liko paraštėse
Rugsėjį, teatre švenčiant Laimos Rupšytės-Strazdauskienės 50-mečio jubiliejų, ne atsitiktinai griežė tautiška kapelija „Sutaras“. Aktorė nuo seno šoka Lietuvos sveikatos mokslų universiteto šokių ansamblyje „Ave Vita“, kuriame susipažino su Arūnu.
Nuo 1984 m. Kauno valstybiniame lėlių teatre aktorė sukūrė ištisą plejadą vaidmenų. O kurie ypatingiausi pačiai? „Tie vaidmenys, kurie sugebėjo mane nustebinti, kuriuos kuriant reikėdavo perlipti save. Prie tokių priskirčiau Marcelę („Skudurinė Onutė“, rež. Milda Brėdikytė), Senutę („Aukso kiaušinis“, rež. Jūratė Januškevičiūtė), Fru Lind („Pasakų karaliaus teatras“, rež. Olegas Šiugžda), Juodoji Dama („Užburtos pilies paslaptis“, rež. Olegas Šiugžda).“
Aktorė dalyvauja poezijos vakaruose. Yra M. K. Čiurlionio draugijos narė.
Gyvenimo moto: „Yra valia, yra žmogus“.

Patirtis – ne viskas. „Kiekvieną kartą vos tik paėmusi naują lėlę jaučiuosi tarsi pirmokė, kuri pažįsta raides, bet nemoka rašyti. Kaskart iš naujo mokaisi ją suprasti, pažinti, valdyti“, – stebisi Laima Rupšytė-Strazdauskienė.
Paveldėjimai. Devyniolikos sūnus Augustinas studijuoja ekonomiką. „Galvojau, kad nieko bendra su menais neturės, tačiau prieš kelerius metus, mano nuostabai, pradėjo didžėjauti, – konstatuoja mama. – O štai penkiolikos Kotryna – meniška būtybė. Lankė muzikos mokyklą, šoka ir svajoja apie teatrą.“ 

2012-12-21, Nr. 51(1080) ,,Šeimininkė"



Atgal