PASAULĖLIAI

Interaktyvus judesio spektaklis 10-24 mėn. mažyliams

Idėjos autorė, režisierė ir choreografė Birutė Banevičiūtė
Kompozitorė Rasa Dikčienė
Dailininkė Medilė Šiaulytytė
Aktoriai: Indrė Endriukaitė, Rokas Lažaunykas, Vigita Rudytė

Premjera - 2020-02-22
Trukmė 40 min.


Kiekvienas mažylis – tai pasaulėlis, spalvotas ir nenuspėjamas, siautulingas ir ramus, linksmas ir liūdnas, visad pilnas pažinimo džiaugsmo ir teikiantis laimę aplinkiniams. Susipažinkim ir susidraugaukim!
 „Pagrindinė interaktyvaus judesio spektaklio mažyliams idėja -  kūdikio savęs kaip vientisos būtybės suvokimas ir kito atpažinimas. Pastatyme taikomas interaktyvumo metodas, kuomet kūdikiai-žiūrovai bet kuriuo spektaklio metu gali iškilus poreikiui patyrinėti spektaklio lėlės, leis mažyliams patirti teigiamus emocinius išgyvenimus, kilusius būnant  meninėje aplinkoje.“ (Režisierė Birutė Banevičiūtė)

Spektaklio video pristatymas

ATSILIEPIMAI, RECENZIJOS
Fragmentas iš teatrologo Julijaus Lozoraičio publikacijos kultūros dienraštyje „7 meno dienos“  
„Wish You Were Here“. Viliuosi, kad ir tau viso to teko
Keturių dalių teatrinių erezijų sonata // 2020-03-20


„Atpažinti save kitame... Šiuolaikinio šokio teatro „Dansema“ vadovė Birutė Banevičiūtė yra išmani spektaklių kūdikiams meistrė. 2015 m. jos vaidinimas „Spalvoti žaidimai“ pelnė „Auksinį scenos kryžių“ ir įteisino šio žanro nišą kaip visavertę. Nors iki šiol ir iš specialistų tenka išgirsti paniekinamą repliką: „Ai, tai čia – tik kūdikėliams...“ Iš tiesų – nieko panašaus.
Žiūrime naujausią šios srities Banevičiūtės darbą „Pasaulėliai“ Kauno valstybiniame lėlių teatre (premjera įvyko 2020 02 22). Šįsyk choreografė ir režisierė drauge su patyrusia, Jono Vaitkaus kūrybinių kadrų kalyklą perėjusia scenografe Medile Šiaulytyte sukūrė kai ką ypatingo tiek kūdikiams, tiek jų tėveliams. Vyksmas vyksta teatro scenoje, naudojamoje kaip paviljonas, apskritoje saugioje paminkštintoje arenoje. Per tos arenos vidurį sukurpta ištisa galaktika įvairaus dydžio ir spalvų minkštų kamuolių. Vyksmo eigoje baltai aprengtų lyg ateivių, lyg kosmonautų, lyg angelų (aktoriai Indrė Endriukaitė, Rokas Lažaunykas, Vigita Rudytė) rankomis valdomi kamuoliai prasiskečia, ir iš jų po vieną išnyra ir po visą šį kosmosą pradeda skrajoti kūdikių lėlės, koks pustuzinis. Tuo pat metu po areną zuja ir visa tai stebi tuzinas tikrų kūdikių, kuriems visas šis pusvalandžio trukmės, bet labai koncentruotas vyksmas yra skirtas. Atmosferą išmaniai diktuoja world ir relax music žanrų garsų mišinys (kompozitorė Rasa Dikčienė). Kūdikėliai, kurie dar tik vos pradėjo vaikščioti ir dar neišmoko kalbėti, – vieni pasineria į visa tą spalvingą teatro kosmosą drąsiai, savarankiškai ropoja ir tipena viską analizuodami ir tikrindami akytėmis ir rankytėmis, kartais ir burna; kiti – kaip ir suaugusieji gyvenime – pasirenka stebėtojų, svetimų potyrių tyrinėtojų poziciją.
Stebėti kūdikius, tobulai sukurtą teatro pasaulio kosmosą analizuojančius ne kaip meno, o kaip gyvenimo potyrį, yra azartiškas išbandymas visa tai iš už arenos ribų stebintiems suaugusiesiems, ypač tėveliams. Ne visi tėveliai tai ištveria, kartais puola „gelbėti“ savo kūdikių, nors tam nėra jokio akstino. Mažieji piliečiai patys instinktyviai suvokia, ką jiems daryti; niekas nesusiduria, neužsigauna, nesusimuša, nesusipyksta – atvirkščiai, apsikabina, krykštauja, dalinasi. Jų nuotaika – artistiška ir pakylėta. Kai kurie iš jų jau dabar atrodo kaip būsimieji banioniai ir bagdonai, onaitytės ir mikulionytės. Jų godžiai ir azartiškai viską aplink scenoje tyrinėjančių ir fiksuojančių akyčių vaizdas – stačiai pritrenkiantis. Ir nuo šiol jiems teatras jau nebus ta vieta, kur viską dera stebėti iš šalies, tarsi pro akvariumo stiklą; teatre dabar jie atpažins save.“