TŪKSTANTIS IR VIENA ŠYPSENA PASAKŲ ŠALYJE

Paskutinį rugpjūčio sekmadienį teatras pakvietė į tradicinę naujojo sezono atidarymo šventę Miesto sode. Ištisą savaitę niūrios prognozės pranašavo rudenišką vėsą ir įkyrų lietų, tačiau optimistiškai nusiteikę teatralai vis vien iš pat ankstyvo ryto statė dekoracijas, matavosi kostiumus, puošė būsimo Pasakų miesto foto paviljonus. Ir mažas stebuklas įvyko – pro grėsmingus debesis nusišypsojo saulė, o Miesto sodą užplūdo šimtai kauniečių su savo mažosiomis atžalomis! Šešioliktą kartą teatro prieigose vaikai ir suaugusieji džiaugėsi puikia proga įsiamžinti su pamėgtų pasakų personažais. Naujasis Kauno valstybinio teatro sezonas prasidėjo!

EGLĖ SU ŽILVINU – TALINO SENAMIESTYJE

Birželio pradžioje teatro legendinio spektaklio “Eglė – Žalčių karalienė” kompozicija iškeliavo į Taliną. Eglė su žilvinu ilgam apsigyveno Talino senamiestyje – viename iš fasadinių Lėlių teatro langų. Šalia puikuojasi ir išskirtinių latvių (“Lačplėsis”) bei estų (“Kalevala”) spektaklių personažai (žr. nuotraukas). Apie viešnagę Taline plačiau skaitykite “Naujienų” skiltyje “Šiuolaikinis lėlių muziejus praplečia skirtingų kultūrų ribas”.

ŠVENTĖ PARNASO KALVOJE

„Kauno miesto dienos-2010“ pranoko visus lūkesčius – gatvėse ir aikštėse visas tris dienas karaliavo puiki nuotaika. Vienas svarbesnių šventės renginių vyko M.Žilinsko galerijos prieigose. Čia, didingo Apolono papėdėje, įsikūrė menų buveinė – Parnaso kalva. Miesto menininkų programą išraiškingai papildė mūsų teatro aktoriai, lėlės ir kaukės. Tarsi Venecijos karnavale prasiskleidė spalvingi įvairių amžių epizodai, privertę gausius žiūrovus patirti išties nekasdienius įspūdžius (žr. nuotraukas).

VAIKŲ TEATRŲ FESTIVALIS

Gegužės 21 d. (penktadienį) teatre buvo kaip niekad karšta – abejose salėse šeimininkavo mažieji artistai. Čia vyko pirmasis vaikų teatrų festivalis TOKUTIS, skirtas vaikų rašytojos, dramaturgės, vertėjos, istorikės ir humanistės Danutės Čiurlionytės-Zubovienės 100-osioms gimimo metinėms paminėti. Karo metais savo namuose ji rengdavo lėlių vaidinimus vaikams, o 1949 m. pasirodęs jos scenos vaizdelių rinkinys „Jonuko Dunduliuko teatras“ buvo pirmasis lietuviškos dramaturgijos, skirtos lėlių teatrui, leidinys. Festivalyje dalyvavo net 17 kolektyvų iš Šilalės, Radviliškio, Klaipėdos, Kupiškio, Varėnos ir Kauno. Visi vaikų teatrai buvo atžymėti dalyvio diplomais, kuriuos įteikė D.Čiurlionytės dukra Dalia Palukaitienė. Renginį vedė mūsų teatro aktoriai Elena Žekienė ir Remigijus Endriukaitis. Šią puikią šventę organizavo leidykla „Tabula rasa“. Būtinai užsukite į leidyklos svetainę (www.vaikam.lt), ten rasite daug naujienų!

DAKTARAS KRIPŠTUKAS ŽVALGOSI PO KAUNĄ

Tarptautinės muziejų dienos išvakarėse spektaklis „Daktaras Kripštukas“ paliko teatro Mažąją sceną ir nakčiai iškeliavo į Maironio lietuvių literatūros muziejų (žr. nuotraukas). Miesto muziejai jau šeštą kartą lankytojams duris atvėrė naktį. Šių metų „Muziejų nakties“ tema – „Muziejai – visuomenės darnai“. Jaukiame Maironio namų rūsyje naktinėjo rinktinė publika – Daktaras Kripštukas su visa savo svita buvo sutiktas itin palankiai. Auditorija audringai reagavo į šmaikščias prieškario Kauno personažų replikas. Gaila, kad naktinio spektaklio nežiūrėjo pjesės autorius, ištikimas kaunietis Kęstutis Navakas, bet, matyt, tuo metu jis migdė savo mažąjį sūnelį...
Renginyje taip pat dalyvavo VU KHF viduramžių kultūros klubas „Youth Hanza“, grojo Kauno Juozo Naujalio muzikos gimnazijos styginių ansamblis (vad. Ramunė Banzaitytė).

SCENOGRAFIJA IŠ POPIERIAUS...

Teatro II aukšto vestibiulyje eksponuojama neįprasta paroda – pasakos „Ozo šalies burtininkas“ scenografija iš... popieriaus. Vilniaus dailės akademijos Kauno fakulteto grafinio dizaino specialybės IV kurso studentės Lauros Chmel diplominis darbas maloniai nustebino ne tik žiūrovus, bet ir daug mačiusius teatralus. Vien spalvoto popieriaus, kartono, laikraščių, tapetų, klijų, žirklių, kelių sagų ir, žinoma, nepaprasto kruopštumo pagalba Laura sukūrė įsimenantį kūrinį. Pamenate mažą mergaitę Dorotėją iš pasakos? Su draugais ji susiruošė ieškoti Burtininko stebuklingoje Ozo šalyje. Jai teko patirti be galo daug sunkumų. Ne mažiau išbandymų patyrė ir jaunoji diplomantė narsiai pasinėrusi į viliojantį, tačiau nepažįstamą scenografijos pasaulį.
Diplominio darbo gynimas vyko teatre, dalyvaujant reikliai komisijai ir gausiam bendramokslių būriui. Savo komplimentus diplomantei išsakė ne tik darbo vadovas, docentas Virgilijus Trakimavičius, bet ir teatralai. Su Ozo šalies personažais iš popieriaus susipažinti bus galima iki teatro sezono pabaigos (žr. nuotraukas).

PASIRAŠYTA BENDRADARBIAVIMO SUTARTIS

Kauno valstybinis lėlių teatras ir Vytauto Didžiojo universiteto Menų fakultetas pasirašė bendradarbiavimo sutartį. Kaip pažymėjo teatro vadovas Sigitas Klibavičius ir Menų fakulteto dekanas Vytautas Levandauskas, sutartis taps akstinu bendrų VDU ir Lėlių teatro renginių įgyvendinimui ir tikrai nenusės į stalčių, o bus nuolat peržvelgiama ir papildoma. Profesorius Vytautas Levandauskas pasidžiaugė sudarytąja sutartimi, pabrėždamas, kad lėlių teatras yra puikus menų sintezės pavyzdys, kuriame labiau nei bet kuriame kitame teatre susiduria dailė, skulptūra, architektūra, kitos meno šakos, todėl gali tapti geru jaunųjų menotyrininkų veiklos ir tyrimų sritimi. Studentai teatre galės atlikti savo praktikas, prisidėti prie teatralizuotų švenčių ir tarptautinių renginių organizavimo. Pirmasis renginys jau įvyko – studentai teatro Mažojoje salėje susitiko su Lietuvos kultūros tyrimų instituto docentu Helmutu Šabasevičiumi ir klausėsi jo skaitomos paskaitos „Lėlė scenos menų žanruose“, kurios metu susipažino tiek su populiariais, tiek su mažiau žinomais lėlės naudojimo atvejais dramos, operos, baleto žanruose ir net kine.

BIBLIOTEKOSE KARALIAUJA TEATRO LĖLĖS

Tarptautinės teatro dienos proga Ukmergės Vlado Šlaito viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje buvo atidaryta lėlių paroda iš Kauno valstybinio lėlių teatro Valerijos ir Stasio Ratkevičių muziejaus. Daugybė spalvingų pasakų personažų, iš spektaklių įsikūrė bibliotekos kampeliuose. Tai įvairiausių konstrukcijų lėlės – nuo papraščiausių pirštininių iki sudėtingiausių marionečių. Parodos atidarymo dieną jaunuosius skaitytojus pasitiko ilgametės lėlių teatro ir muziejaus darbuotojos – aktorės Elena Žekienė ir Ramutė Kabelkaitė. Elena Žekienė ne tik supažindino vaikus su 1958 m. įkurto teatro istorija, papasakojo apie pirmuosius vaidinimus, teatro gastroles po įvairiausius pasaulio kampelius, tarp kurių ypač įsimintinos Lotynų Amerikos šalyse, bet ir suteikė parodos jauniesiems lankytojams galimybę patiems išbandyti, kaip valdomos pirštininės, lazdelinės, stalo bei kt. lėlės. Įvairūs pasakų herojai vėl atgimė vaikų rankose.
Pažaidus ir susipažinus su lėlėmis, parodos lankytojai aktorių buvo apdovanoti suvenyrais. Parodos atidarymas tai dar viena puiki proga jauniesiems skaitytojams pabuvoti lėlių teatro pasaulyje.

Švenčiant kasmetinę Nacionalinę Lietuvos bibliotekų savaitę, Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje, Vaikų literatūros skyriuje (Lydos g. 2) surengta Lėlių paroda iš Kauno valstybinio lėlių teatro Valerijos ir Stasio Ratkevičių lėlių muziejaus fondo. Aktorių ir vaikų rankose atgijo įvairiausių konstrukcijų lėlės. Muziejaus vedėjai-aktorei Elenai Žekienei talkino ne tik kolegė Ramutė Kabelkaitė, bet ir vaikai. Jie, kaip ir lėlininkės, vaidino, dainavo, šoko – buvo ir žiūrovais, ir dalyviais… Jaunieji skaitytojai buvo apdovanoti lipdėmis ir atvirukais, kuriuose – lėlės iš įdomiausių Lėlių teatro spektaklių.

Lėlių paroda Kauno apskrities viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje veiks iki birželio mėn. Maloniai kviečiame apsilankyti.

TEATRO SCENOJE BŪSIMI LĖLININKAI

Gegužės pradžioje teatras mažiesiems žiūrovams padovanojo paskutinę šio sezono premjerą – spektaklį UMA-UMA! Scenarijaus autorius ir režisierius Andrius Žiurauskas sako, kad šis nuotaikingas spektaklis skirtas visai šeimai. Pasaka iš mažosios salės žiūrovus nukelia į priešistorinius laikus, kurių neatmena net mūsų senelių seneliai. Į laikus, kai žmonės nemokėjo įkurti ugnies ir kalbėjo mums nesuprantama uma-uma kalba. Į laikus, kai galėjai turėti draugą – mamutą.

Spektaklio dekoracijas ir lėles sukūrė dailininkas Sergėjus Bocullo, o vaidinti pakviesti Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventai-lelininkai. Tad žiūrovų laukia intriguojanti pažintis ne tik su nauju pastatymu, bet ir su būsimais aktoriais. Prieš keturis metus specialiai lėlių teatrams Algirdo Latėno ir Gedimino Storpirščio surinktą kursą šiemet sėkmingai baigs 17 jaunųjų lėlininkų. Dalis jų, vadovaujami Vitalijaus Mazūro, jau kovo mėnesį Vilniaus teatre „Lėlė“ pristatė vieną savo diplominių spektaklių „Privati valda“ (pagal Marcelijaus Martinaičio „Avinėlio teismas“), o kita grupė šiuo metu mūsų teatre pristato spektaklį „Uma-uma“. Nepraleiskite galimybės pamatyti pirmuosius premjerinius spektaklius!

Europos Komisijos kultūros programos (2007-2013) projektas
ŠIUOLAIKINIS LĖLIŲ MUZIEJUS PERŽENGIA SKIRTINGŲ KULTŪRŲ RIBAS

Kauno valstybinis lėlių teatras yra Europos Komisijos kultūros programos (2007-2013) finansuojamo projekto “Šiuolaikinis lėlių muziejus peržengia skirtingų kultūrų ribas” dalyvis. Projekto organizatoriaus vaidmens ėmėsi Talino (Estija) valstybinis lėlių teatras. Metų trukmės projekte, vykstančiame iki 2010 m. rugsėjo mėnesio, partnerio teisėmis taip pat dalyvauja Rygos (Latvija) valstybinis lėlių teatras. Projekto idėja – atnaujinti ir stiprinti tradicinius kultūrinius ryšius tarp trijų Baltijos valstybių.

PROJEKTO PARTNERIAI:

ESTIJA	LATVIJA	LIETUVA

Šįkart dėmesio centre – lėlių muziejai, kurie neretai yra mažiau matoma teatro veiklos rūšis. Projektu siekiama aktyvinti lėlių teatrų muziejų veiklą, suformuojant viešas ekspozicijas ir pristatant jas tarptautiniame lygmenyje. Taip yra ne tik populiarinamas lėlių teatro žanras, tačiau ir vykdoma nacionalinės kultūros sklaida.

Nuo 2010-ųjų pavasario legendinio mūsų teatro spektaklio “Eglė Žalčių karalienė” (režisierius Stasys Ratkevičius, dailininkas Vitalijus Mazūras, premjera įvyko 1968 metais) personažų kompoziciją bus galima pamatyti Lietuvos lėlių scenos meną reprezentuojančioje ekspozicijoje Estijoje – Talino valstybiniame lėlių teatre.

Stebuklinga lietuvių liaudies pasaka „Eglė žalčių karalienė“ tarsi neišsenkanti versmė maitina jau ne vienos kartos vaizduotę. Sunku pasakyti, kada ji gimė. Pirmą kartą šią pasaką su dainuojamaisiais intarpais lenkų kalba paskelbė Anupras Jasevičius almanache „Biruta“ (1837 m.). XIX a. pabaigoje du pasakos variantai buvo išspausdinti leidinyje „Lietuvių literatūros draugijos pranešimai“. Juos perspausdino ir naujų variantų parašė Jonas Basanavičius rinkinyje „Lietuviškos pasakos įvairios“ (1904–1905 m.). Šiuo metu yra žinoma apie 50 pasakos apie Eglę ir Žilviną variantų.
„Eglės žalčių karalienės“ motyvais sukurta įvairių originalių meno kūrinių. Tai Aleksandro Fromo-Gužučio, Antano Strazdo, Kazio Jarašiūno inscenizacijos, Miko Petrausko opera, Vinco Mykolaičio-Putino dramatizuota poemėlė, Eduardo Balsio baletas. Pasaką iliustravo grafikai, Eglės motyvai paplito skulptūroje, taikomojoje dailėje ir kitur. O Salomėja Nėris, 1940 m. sukūrusi poemą „Eglė žalčių karalienė“, pasiekė tikrą meistriškumo viršūnę, – poema teisėtai pradėta vadinti lietuvių poezijos šedevru.
Tačiau ir po to Eglė su Žilvinu sėkmingai tęsė kelionę į literatūros kūrinius. Poetas Marcelijus Martinaitis sukūrė naują pasakos variantą „Žemės dukra“ (1981 m. pastatyta Vilniaus „Lėlės“ teatre, režisierius Vitalijus Mazūras). Vaikų poetas Anzelmas Matutis parašė poemą „Eglės sūnus“ (1988 m. pastatyta Kauno valstybiniame lėlių teatre, režisierius Algimantas Stankevičius), atskleidžiančią visiškai naują legendos tęsinį.
Kauno valstybinio lėlių teatro vyriausiasis režisierius Stasys Ratkevičius 1968 m. S. Nėries poemai scenoje suteikė naują gyvybę, o spektaklis „Eglė žalčių karalienė“ šio teatro lėlininkus išgarsino toli už Lietuvos ribų. Didžiulę spektaklio sėkmę nulėmė ir ryškaus talento dailininko Vitalijaus Mazūro scenografija. (žr. nuotraukas).

II Pabaltijo ir Baltarusijos lėlių teatrų festivalyje Rygoje kauniečiai pelnė visus pagrindinius prizus – už geriausią režisieriaus, dailininko (V.Mazūras) ir aktorės (Regina Čeponienė) darbus, spektaklis taip pat buvo apdovanotas prizu už geriausią nacionalinį pastatymą.
Lėlės ir dekoracijos buvo gaminamos iš natūralių medžiagų: tikro medžio, šiaudų, lino plaušų, rupios drobės. Lėlių figūros priminė liaudies architektūros detales, o geriau įsižiūrėjus į iš pirmo žvilgsnio monotoniškus lėlių veidus buvo galima įžvelgti stilizuotą lietuvišką verpstę. Metalu apvedžiotos Eglės ir jos vaikų akys rodė esant kažkokį mistinį ryšį su žalčiais. Iš pažiūros statiškos, lakoniškos, gal šiek tiek grubios lėlės mintimis nukeldavo pas liaudies dievdirbius, į lietuviško kaimo smūtkelių, šiaudinių saulučių, senų kaimo papuošalų karaliją. Spektaklyje pavyko atskleisti subtilią ir tragišką Eglės lemtį, lydimą įtaigios kompozitoriaus Eduardo Balsio muzikos.
Vaikų tardymo ir Žilvino nužudymo mizanscenoje vietoje Eglės brolių per tuščią sceną ritmiškai pralinguodavo tik trys dalgiai, priversdami žiūrovus susigūžti iš siaubo ir netikėtumo. Įvairiose peržiūrose ir festivaliuose žiūrovai ir reikli kritika žavėjosi sukrečiančia spektaklio įtaiga, puikia scenografijos estetika, aktorių profesionalumu.
„Eglė žalčių karalienė“ tapo savotiška Kauno lėlių teatro relikvija – pasakos motyvai atsispindi žiūrovų vestibiulį puošiančiame spalvotame vitraže (dailininkas Vidmantas Valentas).
Po daugelio metų ES remiamas projektas „Šiuolaikinis lėlių muziejus peržengia skirtingų kultūrų ribas“ suteikė galimybę naujai prikelti išskirtinio kauniečių spektaklio personažus. Taline, atviroje ekspozicijoje, drauge su žymiausių estų ir latvių spektaklių lėlėmis savo tylią sakmę seks Eglė ir Žilvinas.

Šiuo metu gamybinėse dirbtuvėse vyksta paruošiamieji darbai. Lietuvos ekspozicija Estiją pasieks gegužės mėnesį
(žr. nuotraukas).

Gegužės 2 d. Rygoje įvyko projekto partnerių susitikimas. Kolegos aptarė darbų eigą, dalyvavo latvių ekspozicijos pristatyme, susipažino su Lėlių muziejuje sukauptais fondais, žiūrėjo naujausią Rygos valstybinio lėlių teatro spektaklį.

Šis projektas skirtas ne tik plačiąjai publikai, bet ir teatro specialistams, kuriems yra suteikiama galimybė keistis patirtimi su užsienio kolegomis, semtis žinių organizuojamuose seminaruose ir kūrybinėse dirbtuvėse bei jas taikyti tolimesnėje kūrybinėje veikloje. Tai yra pirmasis projektas, telkiantis dėmesį į “nematomus” teatro profesionalus – technikinį personalą, kuriuos kiti projektai dažniausiai palieka nuošaly. Nuo praėjusių metų pavasario trijų Baltijos šalių konstruktoriai, butaforai, siuvėjai, staliai, kiti darbuotojai turi galimybę pasidalinti žiniomis, stebėti, kokie procesai šioje srityje vyksta kitose šalyse, o vėliau panaudoti patirtį savo darbe (žr. nuotraukas iš viešnagės Čekijos lėlių teatruose ir muziejuose).

Ypač įsimintina buvo projekto partnerių viešnagė Prancūzijoje. 2009 m. rugsėjo mėnesį jungtinė trijų Baltijos šalių lėlininkų delegacija lankėsi garsiajame Šarlevilio-Mezjero (Charleville-Mezieres) mieste. Čia įsikūręs ne tik Tarptautinis marionečių institutas, bet ir tarptautinės lėlininkų asociacijos UNIMA, švenčiančios savo 60-metį, pasaulinė būstinė (žr. nuotraukas).

Viešnagė sutapo su garsiuoju Šarlevilio festivaliu, kurio dviejų savaičių programą tarsi milžinišką įvairių tautų mozaiką sudarė daugiau nei 300 lėlių teatrų, trupių, pavienių atlikėjų. Kasdien skirtingose erdvėse vyko virš 50 spektaklių ir teminių renginių: lėlės karaliavo gatvėse, aikštėse, mažuose kiemeliuose, parduotuvių vitrinose, kavinių languose bei interjeruose, aikštės prekyvietėse. Visų festivalio spektaklių pamatyti buvo neįmanoma, bet organizatoriai pateikė siurprizą: keletą žiūrovų daug dėmesio sulaukusių spektaklių galima buvo pamatyti ir pagrindinėje miesto aikštėje. Žinoma, didžiąją dalyvių dalį sudarė prancūzai, taip pat dominavo artimiausi kaimynai - Belgijos, Italijos, Ispanijos lėlininkai. Rytų šalims atstovavo Haičio ir Korėjos teatrai. Geriausi festivalio spektakliai rėmėsi kelių menų sinteze: muzika, lėlėmis ir aktorių judesiu (žr. nuotraukas).