SNIEGUOLĖ IR SEPTYNI NYKŠTUKAI

(pagal brolių Grimų pasaką, nuo 5 m.)

Autorius ir režisierius - Olegas Žiugžda 
Dailininkė - Aldona Jankauskienė 
Kompozitorius - Bogdanas Ščepanskis 
Kompiuterinę animaciją kūrė - Danielius Žiugžda 

Vaidina: Mindaugas Ancevičius, Rasa Bartninkaitė, Remigijus Endriukaitis, Jolita Ross, Laima Rupšytė, Lucija Zorūbaitė

Premjera 2013 m.
Trukmė – 50 min.


„Baltą žiemos dieną, kai snigo didžiuliais kąsniais, prie atviro lango sėdėjo karalienė ir siuvo. O besiūdama ėmė ir įsidūrė į pirštą...“.
Turbūt nėra kitos tokios brolių Grimų pasakos, sulaukusios tiek daug pastatymų ir inscenizacijų.
Pavydžioji pamotė Karalienė, negalinti susitaikyti su mintimi, kad princesė Snieguolė yra gražesnė, įsako Medžiokliui nužudyti podukrą ir, kaip įrodymą, atnešti jos širdį. Tačiau geraširdis pavaldinys pasigaili princesės. Ilgai klaidžiojusi po mišką, Snieguolė prieglobstį randa mažoje septynių nykštukų trobelėje.
Apie žiaurią ir klastingą pamotę, gražiąją ir geraširdę princesę, jos ištikimus draugus nykštukus šįkart papasakos patys pasakų kūrėjai - broliai Jakobas ir Vilhelmas...

 

Atgarsiai
Snieguolė, kuri pavasarį netirpsta
Gabrielė Dambrauskaitė // Nemunas Nr. 18

 

Kaip pasakų herojės, dažniausiai neapsakomos gražuolės, tampa garsios, tikriausiai niekas pasakyti negali. Psichologai bando narstyti vidines pasakų struktūras, kurios labiau veikia mūsų pasąmonę nei sąmonę, todėl ir klausimai lieka iki galo neatsakyti. Kodėl Raudonkepuraitė užkopė į pačią populiarumo viršūnę? Kodėl ją vejasi Coliukė ir Snieguolė? Kas dar toliau?.. 

Brolių Grimų pasakos be galo dinamiškos ir raiškios, todėl pasiekia net atkampiausių teatrų scenas, o štai Snieguolė su septyniais nykštukais Kauno lėlių teatro scenoje kol kas pasirodo pirmą kartą. Ta pati, kuri vieną žiemos vakarą gimė iš karalienei ant piršto ištryškusių kraujo lašų. Balta, juoda ir raudona virto į neapsakomo grožio mergelę.
Tačiau Kauno lėlių teatro premjera prasideda visai ne čia, o vienos geraširdės viešbučio šeimininkės būste. Taip jau nutiko, kad šį kartą pasaką vaikams seka patys broliai Jakobas ir Vilhelmas Grimai, kurie netrukus nutrūktgalviškai atsiduria viešbutyje. Dar nuo praėjusių jų apsilankymų įpykusiai šeimininkei užmoka nauja pasaka, o kartu pakviečia prisidėti ir mus. Toks šį sykį buvo spektaklio režisieriaus Olego Žiugždos sumanymas. Ir labai sėkmingas, nes išdykaujantys broliai yra lyriško ir kiek graudaus pasakos siužeto atsvara. Jis išliko lygiai toks, kokį skaitome pasakoje, bet kartu ir šiek tiek kitoks, nes personažų niekas nemato vienodų. O. Žiugžda spektaklius stato ne tik vaikams, bet ir suaugusiems žiūrovams, gal todėl jo interpretacijos niekada nedvelkia perdėtu vaikų saugojimu nuo skausmingų dalykų, tačiau ir nevargina gotikiniais siaubais. Jei jau Karalienė baisi, tai jos juokas klaikus atrodys net tėveliams, jei kas šlaistosi su durtuvu po sceną, tai jo šešėlis bus tikrai gąsdinantis. Tačiau visa spektaklio atmosfera – tarsi vidurdienio saulės kokiame žaliuojančiame parke nušviesta vos su keliais plaukiojančiais liūdesio debesėliais. Tai tam tikra kūrinio programa, kuri aiškiai ir iš anksto vaikams praneša, kad blogis bus nugalėtas, jog svarbūs ir vertingi gyvenime yra tik geri ir amžini dalykai, kad iš kiekvienos situacijos yra išvedantis kelias ir visos blogybės – tik laikini nesklandumai. Žodžiu, tai, kas svarbiausia, išsakoma tarsi be žodžių, nemoralizuojant ir nebaksnojant pirštu į blogąsias ir gerąsias veikėjų savybes – lyg žaidžiant.
O. Žiugžda scenoje sugeba meistriškai derinti pačius skirtingiausius veikėjus ir jų pavidalus, kurie dažnai yra pagrindinis jų charakterio įminimo raktas. Čia susimaišo viskas: dramos teatras, lėlės už širmos, manekenai ir kaukės, šešėlių teatras, „šėpos“ lėlių teatras ir vaizdo projekcijos. Brolius Grimus visai be jokio grimo ir lėlių vaidina Mindaugas Ancevičius ir Remigijus Endriukaitis, nes jie turi siautėti po sceną, laidyti juokelius, spėti atlikti veidrodžio vaidmenį ir t. t. Visur ir suspėja, nes yra labai judrūs ir linksmi, savo vitališkumu gal net gožiantys kitus veikėjus. O viešbučio šeimininkė (aktorė Jolita Ross) probėgšmais tampa piktąja Karaliene. Tiksliau, ne ja, o keistu hibridu, mišrūnu, kažkuo tarp žmogaus ir dvasios. Karalienė pamotė tarsi vaiduoklis plaikstosi po sceną, aplink skleisdama nuodingiausius savo kėslus ir kerus. Labai keista ir grėsminga žmogaus dydžio lėlė, šalia kurios subtilioji Snieguolė ir jos svajonių princas atrodo tokie gležni ir trapūs, mažieji nykštukai (lėles valdo už širmos pasislėpusios aktorės Rasa Bartninkaitė, Lucija Zorubaitė, Laima Rupšytė) be galo mieli ir net komiški – tarsi iš kito pasaulio atėję. Jie tikrai gyvena skirtinguose pasauliuose, nes taip sukonstruota dailininkės Aldonos Jankauskienės sukurta scena: jaukus viešbučio kambarys, pro kurio langą atsiveria daug platesnis, tolimesnis, lyg gaiviu oru teatre dvelkiantis vaizdas į Danieliaus Žiugždos kompiuterinės animacijos erdves. Jos keičiasi ir padeda kurti vis atsinaujinančią spektaklio nuotaiką, kaip ir lydinti kompozitoriaus Bogdano Ščepanskio muzika. Taip minimaliomis priemonėmis, labai mažai ką keisdamas O. Žiugžda sukuria visiškai skirtingas erdves, keičia veiksmo vietas, greitai, nepastebimai išeina ir vėl sugrįžta nuo pasakos siužeto prie pasakotojų bei šeimininkės dialogo. Viešbučio stalčiai be jokių ypatingų transformacijų tampa nykštukų lovelėmis, viešbutis – Karaliaus rūmais.
Geras maistas turi būti kartus, saldus, rūgštus ir sūrus, o geras vaikų spektaklis – linksmas, liūdnas, greitas ir lėtas tuo pat metu. Receptas paprastas, bet sunkiai įgyvendinamas. „Snieguolė ir septyni nykštukai“ turi visų skonių ir poskonių. Tačiau aptarti jį be galo sunku, nes skaidyti į atskirus segmentus taip puikiai į vientisą kūrinį sutelktą istoriją ir jos interpretacijas, narstyti ir mėginti atspėti, kaip režisierius ir aktoriai pasiekia sceninę įtaigą, atrodo beveik nusikalstama. Svarbiausia, kad spektaklyje užmezgamas kontaktas tarp scenos ir žiūrovų salės „veikėjų“. Aktoriai gaudo publikos nuotaikas ir juokauja kartu, o vėliau vedasi vaikus ten, kur turi ką nors svarbaus parodyti. Ir šios skirtingų nuotaikų scenos nėra atsietos, kaip kartais nutinka spektakliuose, kuriuose tarp scenų tarsi lieka įkištas skirtukas.
Tai jau paskutinė šį sezoną Kauno valstybinio lėlių teatro premjera, bet veikla dar toli gražu nesibaigia. Minėdamas 55-ąją gyvavimo ir sėkmingos veiklos sukaktį, teatras savo kūrybinį sezoną užbaigs gegužės 18 d. tradicine švente „Šypsosi lėlės ir vaikai“ bei tarptautiniu lėlių teatrų festivaliu.