Naujienos

2015.09.04
Į SCENĄ RUOŠIASI ŽENGTI „PLIAUSKIUKAS IVASIUKAS“

Vos prieš savaitę kūrybinį sezoną  pradėjęs Lėlių teatras, ruošia žiūrovams staigmeną -  bendrą  Charkovo valstybinio akademinio lėlių teatro (Ukraina) ir Kauno lėlininkų projektą - spektaklį, pagal ukrainiečių liaudies pasaką su lietuviškais prieskoniais – „Pliauskiukas Ivasiukas“.  
Kūrybinė spektaklio komanda – ukrainiečių menininkių tandemas – režisierė Oksana Dmitrijeva ir dailininkė Natalija Denisova,  drauge su mūsų teatro aktoriais žada pasekti žiūrovams pasaką, apie drąsų ir sumanų iš pliauskos išskobtą berniuką  medinuką, jo nepaprastus nuotykius ir stebuklingus nutikimus.

Belaukiant premjeros – pokalbis su spektaklio režisiere, viena ryškiausių Charkovo V. A. Afanasjevo valstybinio akademinio lėlių teatro asmenybių – O. Dmitrijeva.
Ar galėtumėte trumpai pristatyti spektaklio siužetą?
Tai pasaka apie Bobutę ir Dieduką, kurie labai norėjo mažo žmogiuko, Vaikelio, giminės pratęsėjo, kuriam galėtų perduoti savo išmintį ir patirtį. Paprašė Bobutė Dieduko išskaptuoti medinį žmogeliuką. Išmylavo, išliūliavo jį ir nutiko stebuklas: medinė pliauska virto berniuku -  Pliauskiuku Ivasiuku. Paūgėjęs Ivasiukas leidžiasi į kelionę stebuklų upe, įveikia klastingą Gyvatę ir sugrįžta pas Bobutę su Dieduku. Sugrįžta, kad būtų jų ramstis ir pagalbininkas.
Kas sąlygojo spektaklio medžiagos pasirinkimą? 
Sužinojusi apie galimybę statyti spektaklį Kaune, pasirinkau šią pasaką dėl kelių aspektų – joje daugybė  motyvų, ženklų, įvaizdžių,  artimų slavų ir baltų tautosakai,  ir bendražmogiškų temų, aktualių šių dienų pasaulyje.
Ar scenoje atgaivinama liaudies pasaka, kurios prasmė užkoduota simboliuose, ženkluose ir vaizdiniuose tebėra aktuali ir įdomi Z kartos vaikams?
Manau, kad taip. Vaikai turi  gilesnį  nei suaugusieji  pasaulio pajutimą. Gal visko ir nesupranta, tačiau labai daug ką pajunta intuityviai. O suaugusiųjų pareiga – kalbėtis su vaikais, atsakyti ir paaiškinti tai, kas jiems rūpi, kas nežinoma, ar nepatirta.
Dainuojamoji tautosaka spektaklyje adaptuota ir turėtų būti atpažįstama Lietuvos žiūrovui, tačiau burtai, užkalbėjimai skamba autentiškai – ukrainiečių kalba. Ar jie nepasiduoda vertimui?
Ukrainoje, kaip ir kitose slavų tautose, magija ir įvairūs ritualai dar aktyviai gyvuoja ir yra perduodami iš kartos į kartą (mama  - dukrai).  Vaidinimui tai suteikia  autentiškumo įspūdį. 
Vaidinimo scenovaizdis taupus, lakoniškas. Jam sukurti panaudotos natūralios medžiagos – medis, šiaudai, metalas. Kaip atsirinkote pagrindinius scenografijos elementus, koks santykis kuriamas tarp dekoracijos ir vyksmo scenoje?
Scenografijos ašis - Pasaulio medis, atspindintis visatos modelį, dažnai aptinkamas  motyvas slavų ir baltų tautosakoje. Medžio šaka, iš kurios išskobiamas Ivasiukas, rodo priklausymą genčiai, ryšį ir sąsajas su praeitimi, tai ir universalus gimties, naujos gyvybės atsiradimo simbolis. 
Besisukantis ratas scenoje – tai cikliškumas. Pasaulio tvarkos, žmogaus gyvenimo,  papročių,  kalendorinių  ir religinių švenčių.  Šulinys, vanduo - gyvybės, sakralumo, metų tekmės simbolis.  Medinės kėdės su sparnais scenoje - stilizuotų angelų, jungiančių Žemiškąjį ir Dangiškąjį pasaulius įvaizdis. 
Ką norėtumėte perduoti spektaklio žiūrovui? Kokią žinią siunčiate?
Pasakose yra sukaupta labai daug išminties ir patirties, tik reikia ją tinkamai iššifruoti, perskaityti. Esu įsitikinusi, kad tauta neturi pamiršti savo šaknų, praeities, tradicijų – tik atsiremiant į tai, kas sukurta, kas mus jungia su praeitimi, leidžia judėti į priekį. Tai reiktų įsisąmoninti ir mūsų tautai, išgyvenančiai ne pačius geriausius laikus.
Sudėtingose situacijose žmogų gelbsti tikėjimas ir viltis. Tai akcentuojama ir vaidinime - stebuklai vyksta tuomet, kai labai stipriai kuo nors tiki.
 
Spektaklio „Pliauskiukas Ivasiukas“ premjera – rugsėjo 12 d., šeštadienį, 12 val. 
 


Atgal