Naujienos

2013.10.03
„KUR SVOGŪNAI, TEN IR AŠAROS“

Spalio 3 d. kultūros ir meno savaitraštyje „Nemunas“  publikuojamos A. Meškauskaitės įžvalgos apie premjerinį spektaklį „Čipolino nuotykiai“. Rekomenduojame:

„Rugsėjo 28 d. Kauno valstybinis lėlių teatras pakvietė žiūrovus į pirmą 56-ojo sezono premjerą. Spektaklį „Čipolino nuotykiai“ sukūrė aktoriaus ir režisieriaus Kęstučio Jakšto vadovaujama kūrėjų komanda. Kai menininkas ateina iš kitos srities, tiek jis pats, tiek publika tikisi naujų netikėtų sprendimų ir atradimų. K. Jakšto klasikinio kūrinio interpretacija turėjo būti savotiškas eksperimentas, kad tradicija taptų gyva ir šiuolaikiška. „Kaip režisierius, norėjau ne tik išmėginti jėgas man nepažįstamoje lėlių, plastinio teatro meno srityje, bet ir perteikti savo supratimą, kaip aktorius scenoje turėtų bendrauti su daiktu, su lėle“, – dar prieš premjerą teigė K. Jakštas. Na, jėgas režisierius išmėgino, pasimankštino, tačiau rezultatas vis dėlto nevirto teatro repertuaro įvykiu.
Literatė ir aktorė Diana Gancevskaitė interpretavo Giannio Rodario „Čipolino nuotykius“. Nors teigiama, kad „žaisminga vaikiška istorija apie daržovių tarpusavio santykius čia pateikiama kaip siautulingas gamtos, metų laikų virsmas, daržovių lysvėse sugretinamas su žmonių pasaulio santykiais“, atrodo, šį kartą scenoje „daržoviškumo“ daugiau nei istorijos originale. Jame revoliucingos darbo liaudies nuotaikos, regis, kaip ant delno. Ne veltui autorius daržoves vadino žmonėmis. Mažo miestelio atmosfera naujoje interpretacijoje šiek tiek nunyko ir atsirado visai kita.
Spektaklio pradžioje po praūžusios vėtros, kuri vos neišlaužė teatro durų, mus pasitinka naujas personažas – daržo kaliausė, labai mėgstanti savo darbą ir pasakojanti šią istoriją. Aktoriai į sceną patenka iš žiūrovų salės, ir sceną dengiančiame juodžemyje pradeda dygti spektaklio veikėjai. Tik gaila, kad po audeklu ir už širmos pasislėpę aktorių balsai sunkiai pasiekia žiūrovus. Čipolinas (akt. Mindaugas Ancevičius), kaip dera, pasirodo paskutinis, ir nuotykiai prasideda. Tiesa, didžiausias nuotykis šiame spektaklyje, regis, yra Andriaus Žiurausko personažai. Siaubūnas despotas Citronas ir baisūnas Ponas Pomidoras dėl panašios stilistikos netikėtai šiek tiek sulimpa į vieną, bet labai ryškų ir įtaigų personažą. Dailininkės scenografės Giedrės Brazytės sukurtos lėlės – gana charakteringų bruožų, judančiomis galūnėmis, o scenografija – neutrali, „bazinė“, sudaranti pagrindą improvizacijoms, todėl lėlės, jei tik aktoriai netingi, turi visas galimybes tapti žvaigždėmis. Citronas su Pomidoru neleidžia laiko veltui. Seniokiškai spalvingas yra ir dėdė Moliūgas (akt. Darius Krapikas), subtili Ridikutė (akt. Indrė Taločkaitė), o Čipolino charakteriui gal vis dėlto dar vertėtų paieškoti įdomesnių niuansų. Juk šį kartą, kitaip nei būna dramose, nereikia gailėtis M. Ancevičiaus, kad jam teko lyriškas, neišraiškingas geriečio vaidmuo. Čipolinas gali siautėti, kiek širdis geidžia, – jis tikrai ne koks nuobodyla. Spektaklyje taip pat vaidina: Saulius Bagaliūnas, Mindaugas Černiauskas, Remigijus Endriukaitis, Laima Strazdauskienė, Lucija Zorūbaitė.
Kompozitoriaus Martyno Bialobžeskio sukurtos roko operos ritmais suskambančios dainos – vienas maloniausių spektaklio atradimų. Ypač suaugusiesiems, nes reginys skiriamas vaikams nuo penkerių metų ir juos į teatrą lydintiems vyresniesiems.
K. Jakštas mėgino sukurti gyvą ir judrų spektaklį, todėl po sceną blaškosi komiška varna, kriaušė su smuikeliu žiūrovams pasirodo kybodama kažkur paluby ir sugroja ausį rėžiantį „kaprizą“, gydytojai išranda vieną už kitą keistesnes ligas, tačiau tai tik saldžios pyrago razinos. Spektaklis, nors ir dėstoma rišli, aiškiai suvokiama istorija, palieka chaoso įspūdį. Žinoma, daug kas susidėlios vėliau – jam bręstant, o sceninės kalbos precizikos, tikėtina, režisierius įgis su laiku.“


Atgal