Balandžio 27 d. 17 val. ir 28 d. 16 val.

KAUNO IR SANKT-PETERBURGO KŪRYBINIS PROJEKTAS – MUZIKINIS SPEKTAKLIS BE ŽODŽIŲ NUO 9 IKI 99 M. ,,KELIONĖ SAULĖS LINK”

Autorius ir režisierius - Borisas Konstantinovas
Dailininkas - Viktoras Antonovas
Kompozitorius - Denisas Šadrinas

,,Ši istorija - apie klajojantį cirką, papasakota naktį, bildant traukinio ratams. Tačiau kelionė iliuzinė, ji tėra gatvės muzikanto prisiminimų atspindys...“ (rež. Borisas Konstantinovas)
Po geležinkelio tiltu, kartono dežėje, glaudžiasi gatvės muzikantas. Vienintelis jo draugas – smuikas. Didžiausia bėda – vienatvė. Jai įveikti vienintelis būdas – keliauti. Smuikininkas tikisi atrasti gebančius išgirsti jo sielos muziką. Taip ir nutinka – muzikantas sutinka klajojančio cirko artistus.
,,Kelias man asocijuojasi su ieškojimais, nuolatine kaita, gyvenimo esme ir, be abejo, kūryba. Eiti – tai augti...“ (rež. Borisas Konstantinovas)
Spektaklio siužetas - kaip mozaika, sudėliotas iš trumpų cirko artistų, riedančių atskiruose traukinio vagonuose, istorijų. Asmeninės personažų dramos lydimos švelnaus humoro, ironijos ir muzikos, atliekamos profesionalaus smuikininko ir aktoriaus Dariaus Krapiko.
,,Kelionėje saulės link“ naudojamas iracionalaus pasaulio vaizdą kuriantis ,,juodojo kabineto“ principas, kuomet matomos tik specifiškai apšviestos lėles, o jas valdantys aktoriai skendi aklinoje tamsoje. Šį metodą XIX a. antrojoje pusėje pirmasis pritaikė teatro aktorius ir režisierius M. Aucingeris, pastebėjęs, kad tamsiame scenos fone juodų daiktų nesimato. Tuščioje juodu aksomu išmuštoje scenoje staiga atsirasdavo šviečiantys muilo burbulai, auksiniai bokalai, spalvoti rutuliai. Jie sklandydavo ore ir netikėtai dingdavo. Grojant muzikai, šokdavo skeletas. Didelis vikšras įsisupdavo į šilką ir virsdavo lėliuke, iš kurios išsirisdavo mergina su drugelio sparnais.
Be abejo, tai, kas priblokšdavo prieš šimtmetį, vargu, ar gali nustebinti šiandien... Tačiau meistriškumo, preciziško tikslumo, sinchroniškumo, ir reakcijos reikalaujanti aktorių vaidyba (vieną lėlę valdo net trys aktoriai!), sukurianti iliuzinės realybės vaizdą - žavi ne kiek nemažiau, nei XIX amžiuje.

2012 m. vasario 11 d. 12 val.

PREMJERA - UNDINĖLĖ

Autorius ir režisierius - Olegas ŽIUGŽDA
Dailininkas – Valerijus RAČKOVSKIS
Kostiumų dailininkė - Nadežda JAKOVLEVA
Kompozitorius - Vidmantas BARTULIS
Kompiuterinę animaciją kūrė - Danielius ŽIUGŽDA

Vaidina: Mindaugas Ancevičius, Rasa Bartninkaitė, Saulius Bagaliūnas,
Mindaugas Černiauskas, Audronė Daugėlytė, Remigijus Endriukaitis, Jolita Ross,
Laima Rupšytė, Indrė Taločkaitė, Karolina Žernytė

Teatras siūlo šiek tiek kitokią žinomos pasakos traktuotę, nei ją 1837 metais sukūrė keistuolis iš Odensės (Danija), skalbėjos ir batsiuvio sūnus Hansas Kristianas.
Undinėlė, pamilusi gražuolį Princą, už tai, kad galėtų būti kartu, atiduoda
Marių raganai ne vien nuostabų balsą, bet aukoja ir savąjį gyvenimą. O tai juk kur kas didesnis siekis, nei įgeidis mainais už žuvies uodegą gauti dvi grakščias kojas.
Deja, Princas, branginantis Undinėlės draugystę ir mylintis ją kaip tikrą seserį, nuotaka išsirenka visai kitą gražuolę. Undinėlė nepasiduoda žemiškajam pavydui, ji negali smeigti durklo į mylimojo krūtinę, kad išgyventų pati...
Ilgas gyvenimas – jokia vertybė, jeigu jo nesušildo Meilė,– sako spektaklio kūrėjai.

PASKENDĘ NE JŪROJE, O AŠAROSE
Audronė MEŠKAUSKAITĖ
Nemunas
2012 m. vasario 23-29 d.

Vasario vidurys, siaučia pūgos, o Kauno lėlių teatre vaikai ir juos atlydėję tėveliai neria į jūros dugną. Tačiau ne taip ir šalta, nes ten pats vidurvasaris. Hanso Christiano Anderseno „Undinėlė“, kurią jis sukūrė Danijoje 1837 m., dabar atsidūrė Lietuvos tarpukaryje. Smėlėtas Palangos paplūdimys, auksinės kopos, iš tolo sklindantys gramofono garsai, užliūliuojantys sentimentaliomis mūsų senelių, prosenelių melodijomis, retro mados ir keista artėjančios meilės nuojauta. H. Ch. Andersenas, virpindamas skaudžiausiai vibruojančias sielos stygas, kartais nuklysdamas iki subtiliausių, emocingiausių žmogaus klodų ir net sentimentalumo, sugebėjo pasakoti tai, kas aktualu tampa dar vaikystėje ir išlieka mumyse iki pat senatvės. Istorija apie meilę... Gal kiek ankstoka?.. Tačiau romantizmo nuspalvintos jo pasakos labai tinka skleistis vaikams skirtose scenoje. Jiems sentimentalumas, be galo ryškios emocijos, tikrumas ir maksimalizmas – teigiamos savybės. Kita vertus, H. Ch. Anderseno pasakos daugiasluoksnės. Jose mitai, legendos siejamos su realybe, autoriaus vaizduote ir net žiniomis apie technikos pasiekimus. Panašiai konstruojamas ir spektaklis Lėlių teatre. Šį kartą jis daugiaplanis pačia geriausia šio žodžio prasme. Jo įvairios raiškos formos be galo darniai jungiamos tarpusavyje, o kartu puikiai atliepia emocinius, moralinius spektaklio aspektus. Palangos paplūdimys istoriją priartina prie mažųjų žiūrovų ir labiau aktualizuoja tai, ką jie mato. Juk viskas vyksta čia pat, ten, kur jie su tėveliais ką tik linksmai sau vasarojo. Ten undinės nardė bangose, dužo gyvenimai ir toje vietoje atsirado kažkas sunkiai suvokiamo, tačiau labai vertingo. Apskritai galvojant, kad mitai apie undines, nėroves, vandenes buvo kuriami beveik visų Europos tautų, sunku įtikinti save jų nerealumu. Tik visos jos nebuvo tokios geros ir pasiaukojančios, tokios tyros ir nekaltos, kokia apsigyveno H. Ch. Anderseno pasakoje. Kai sakome „Undinėlė“, visi žinome, apie kurią iš jų kalbama.

Režisierius Olegas Žiugžda ne taip seniai Kauno lėlių teatre pristatė puikų spektaklį „Šeimynėlė iš Didžiosios Girios“, o dabar girios pasaulį keičia jūros dugnu. Tai daro labai panašiu, kartą jau išbandytu ir aiškiai pasiteisinusiu principu, todėl galime kalbėti apie ryškų režisieriaus braižą, išskiriantį jį iš bendro konteksto. O. Žiugžda kuria itin turtingą sceninį vaizdą, pripildytą pačių įvairiausių formų, kurios darniai pinasi į visumą. Šiame spektaklyje jis turi pirmąjį planą, kuriamą vaidinančių aktorių, antrąjį, kuris kupinas jiems lygiaverčių, itin ryškių, išraiškingų lėlių, videovaizdą, gilinantį estetinį bei emocinį peizažą, bei mažas lėles, tarsi atskiriančias kelias istorijos dimensijas. Iš pradžių atrodo keista, kad pačios mažiausios lėlės dalyvauja įtaigiausiose, svarbiausiuose istorijos epizoduose. Nors scenoje veikėjų gana daug, jie sudaro darnią kompoziciją ir neužgožia, netrukdo vienas kitam, sklandžiai pereina iš vienos scenos į kitą. Jei reikėtų trumpai apibūdinti O. Žiugždos pastarųjų spektaklių stilistiką, pirmiausia pavyktų prisiminti itin ryškius, daugiaplanius vaizdus, kurie sukuria labai vientisą, nepaliaujamai, energingai pulsuojančią spektaklio atmosferą, užpildančią visą sceną. Tiesą sakant, kai režisieriui pavyksta sukurti tokią galingą spektaklio stichiją, pradeda veikti teatro magija, ir detalės, smulkmenos, priemonės, kurios tai padėjo padaryti, tampa visiškai nesvarbios. Tuomet silpnesnės scenos, aktoriai yra „ištraukiami“ stipresniųjų, viskas susilieja gal ir ne į tobulą, tačiau aktyviai žiūrovą veikiančią visumą.

Lietuviškos praeities scenomis prasidėjusi istorija vėliau rutuliojasi sekdama H. Ch. Anderseno fabula, išlaikydama nemažai jo kūrybai būdingo lyrizmo, romantizmo. Tiek vizualinis jūros vaizdas, tiek tekstas nesidrovi estetizmo. Krante paliekami pasakotojas (aktorius Mindaugas Ancevičius) ir jo istorijos besiklausanti mergina (aktorė Indrė Taločkaitė), kuri kartu atlieka ir Undinėlės vaidmenį, turintį net du planus, ir leidžiasi į jūros gelmes. Vėliau planai dar ne kartą keičiasi, tačiau scenoje jie puikiai dera vienas šalia kito, nesukelia jokios maišaties. Iš jaunųjų žiūrovų režisierius laukia maksimalaus susikaupimo ir pasitikėjimo intuicija, kad supintų šiuos išsidraikiusius istorijos galus. Kita vertus, labai klaidžioti nėra kur, nes istorija gana aiškiai vinguriuoja sava tėkme. Penkiamečiams ir vyresniesiems spektaklis turėtų imponuoti ne dėl painumo, o dėl mąslumo ir nesupaprastinto pasakojimo.

Pagrindinius vaidmenis spektaklyje atlieka jaunoji teatro aktorių karta, kuri ir teikia vilčių, ir šiek tiek nuvilia, nes dar nepasiekusi įtaigaus atlikimo kokybės. Taip, deja, princas, kuris ir pasakoje nėra itin ryškus veikėjas, scenoje lieka dar mažiau pastebimas statistas. Todėl Undinėlei tenka mylėti už du.

Istorija baigiasi liūdnai, net tragiškai, tačiau su kiekvieno savaip nujaučiama viltimi. Tokio tikslo ir siekė režisierius, tikėdamasis žiūrovų veiduose išvysti ašaras, kurios apvalo kasdienėmis šiukšlėmis apsinešusias vyresniųjų žiūrovų sielas ir auginančių

2011 m. gruodžio 11 d. 12 val.

NAUJAMETĖ PREMJERA  - KALĖDŲ SAULĖ

Darius Krapikas/Lucija Zorūbaitė, Mindaugas Černiauskas/Andrius Žiurauskas

ŠĮ KARTĄ APIE SAULĘ
Audronė MEŠKAUSKAITĖ
Nemunas
2011 m. gruodžio 15-21 d.

Šiais metais Kauno lėlių teatras džiaugiasi galėdamas mažiesiems žiūrovams pristatyti neeilinę Kalėdoms ir Naujiesiems metams skirtą premjerą. Šiaip jau bet kuri premjera tokia lyg ir turėtų būti, tačiau inercija ir įpročiai dažnai nusineša jau praminta vaga. Na, o šį kartą spektaklio kūrėjų gretose yra debiutuojančiųjų, todėl juntamas aiškus naujumo kvapas.

Pjesės autorė Erika Drungytė dėkoja teatrui už galimybę pamėginti rašyti vaikams, nors anksčiau niekada to nėra dariusi. Ir kalba jiems ne apie sniegą, besmegenius, Kalėdų Senelio dovanas, o apie Kalėdų saulę ir primirštus stebuklus. Premjera „Kalėdų saulė“ kviečia į artėjančias šventes pažvelgti kiek kitaip. Tas „kitaip“ pastebimas tik mums, jau nutolusiems nuo tradicijų ir prisišvartavusiems prie maximų prekystalių, o kažkada jis buvo toks įprastas ir aiškus. E. Drungytė parašė neabejotinai didaktinę pjesę ir net nemėgina to slėpti. Tačiau svarbiausia joje – mitologiniai elementai, besiskleidžiantys šiandienos vaikams priimtoje aplinkoje. Pjesės autorės ir spektaklio režisieriaus Andriaus Žiurausko duetas puikiai susiejo praeitį su dabartimi, įpūtė gyvybės praeityje paskendusiems klodams. Senelės pasaka nedvelkia naftalinu, o primena archajiškas istorijas, kurios tebegalioja ir mūsų pasaulyje. Tereikia jas atrasti iš naujo ir pritaikyti sau. Todėl spektaklis skirtas tiek patiems mažiausiesiems, tiek juos atlydėjusiems žilagalviams seneliams, kurie, tikėtina, retai kada kalbasi apie tai su savo vaikaičiais.
Spektaklio pradžioje susitinka du vaikai ir jų močiutė, užduodanti klausimų apie šventes, anksčiau jiems net neatėjusių į galvas. Kas yra Kalėdos, kas yra pasaulis, kodėl visa, kas yra aplinkui, gyva, kodėl Kūčių vakarą gyvuliai kalba? Kartu su jais ieškojimų keliais leidžiasi ir žiūrovai, lengvai tapatindamiesi su mažaisiais pagrindiniais veikėjais. Tik šiek tiek gaila, kad jauni aktoriai vis dar ne itin profesionaliai valdo marionetes. Jos juda, tačiau neįtikina žiūrovų, todėl vis traukia stebėti ne jas, o aktorius, kurie bent jau balso intonacijomis perteikia tikrąsias emocijas. Šalia energingos ir šiltos aktorės Audronės Daugėlytės, atliekančios senelės vaidmenį be lėlės, pagrindiniai veikėjai dar labiau pasislepia. Kalviui taip pat lemta tapti kiek vangoku pasakos veikėju, nes visas jo tekstas – keistas patarlių rinkinys.

Iš pradžių kiek netikėta, kad pagrindinis kalėdinio spektaklio simbolis – saulė, bet senosios autentiškos giesmės, kompozitoriaus Raimundo Martinkėno pateiktos šiuolaikiškai ir subtiliai, lyg ir viską paaiškina apie Kalėdų rytą pražystančią rožę. Taip atskleidžiami senieji mitologiniai klodai, įgavę subtilių, poetiškų pavidalų, nes šiandien daug ką įvardijame daug paprasčiau.

Žinoma, saulė spektaklyje netikėtai dingsta, ir vaikai su senele, padedami stebukladario Kalvio, Elnio Devyniaragio, išvyksta į mišką jos ieškoti. Sutinka du niekdarius – Slogutį ir Babaušį, tačiau randa būdų, kaip nugalėti juos ir pasaulį panorusią užvaldyti Tamsą. Visi spektaklio veikėjai – klasikiniai pasakų, sakmių gyventojai, bet patekę į kiek kitokias, neįprastas situacijas. Žinoma, kartais gal ir norėtųsi, kad vaikai teisybės ieškoti iškeliautų ne į miškus, o į klaidžias gatves, kurios miesto žiūrovui atrodytų kiek artimesnės, tačiau šį kartą spektaklio stilistika tokį pasirinkimą pateisina. Dar labiau džiugina pjesės siužeto saikingumas. Ne kartą teko stebėti vaikams skirtus spektaklius, kurių siužeto vingiai ir peripetijos, veikėjų gausa net ir suaugusiuosius verčia gerokai pasukti galvą. O „Kalėdų saulė“ stebina „švara“. Pradedant estetiška dailininkės Aldonos Jankauskienės scenine „žiema“ (scenografija beveik nesikeičia ir to visiškai nepritrūksta), baigiant vos keliais veikėjais ir labai aiškiomis, baigtomis mizanscenomis. Šį kartą Tamsą įveikti pasirodė gal net pernelyg lengva.

Jei kam užkliūva kiek besikartojanti blogiukų stilistika (kalba, kostiumai...), tai tik tiems, kurie Kauno lėlių teatre lankosi kiekvieną savaitgalį. Kita vertus, gal ir simboliška, kai kalėdinis, metus baigiantis spektaklis šio to pasiskolina iš anksčiau scenoje rodytųjų. O A. Žiurauskui, dar visai neseniai sėdusiam į režisieriaus kėdę, galime padėkoti už gyvą ir šiltą spektaklį, kurio veikėjai netapo trafaretiški, tačiau ir nenuslydo į lėkštą šiandienos ženklų rankiojimą. Autentiškumui pasiekti kartais, atrodo, reikia tiek nedaug – kad katinas glaustytųsi aplink senelės kojas taip, kaip gyvenime, kad vaikai kalbėtų ne kaip balanos gadynę menančiose pasakose, o kaip įprasta šiandien. O šalia puikiai gali skleistis senoji išmintis. Spektakliai žengė žingsnį teisinga linkme, todėl palinkėkime, kad kitą kartą tai darytų dar drąsiau ir nebijotų keistis.

2011 m. lapkričio 12, 25 d.d. 18 val.

Vaidina: Jolita Ross, Remigijus Endriukaitis, Saulius Bagaliūnas, Karolina Žernytė, Indrė Taločkaitė, Mindaugas Ancevičius, Mindaugas Černiauskas, Andrius Žiurauskas

LĖLIŲ TEATRE ŠMAIKŠTI TELEVIZIJOS ŠOU PARODIJA

Kauno valstybinis lėlių teatras (KVLT) pasitinka premjerą, atstovaujančią šios scenos neformatui – populiarių televizijos projektų parodijų spektaklį „Medinės žvaigždės“. Spektaklis skirtas vyresniam nei vidutinis šio teatro žiūrovas.
Lėlėms adaptuoti personažai
           Spektaklis pristatomas kaip populiariuose Lietuvos televizijų konkursuose išdrožtų žvaigždžių paradas. Žvaigždės išdrožtos ne iš medžio – skulptorius ir teatro dailininkas Donatas Mockus jas sukūrė iš tekstilės, porolono, putplasčio ir kitų medžiagų. Jos „išdrožtos“, nes nuvalkiotos, nusibodusios, keliaujančios per daugybę panašių televizijos projektų.
          Pasak spektaklio teksto autoriaus ir režisieriaus Andriaus Žiurausko, dėl to jos ir medinės, dėl to ir personažai tokie: choristai, šokėjai, solistai ir jų duetai, čiuožėjai ir įvairiausio plauko talentai spektaklyje neišvengs šmaikščios lėlių komisijos kritikos.
„Personažai žinomi, bet adaptuoti lėlėms: Edmundas vis labiau seilius, Algis ne taip greitai, Ieva ir Rūta iš didžiosios „Š“ raidės, Donatas katutis ir kiti. Pasijuoksime iš daugybės žmonėms iki kaklo pažįstamų veidų ir projektų, tokių kaip „Liepsnojantis plombyras“, „Chorų muštynės“, „Šok iš aukštai“, „Duetai ir tripletai“, „Dvi minutės ir dar dvi valandos“. Tai garantuoja porciją vitamino C, tokio reikalingo, kai namuose šalta nuo prisukto dėl kainų šildymo“, – užsiminė A.Žiurauskas.
Puikiai pažįstamos situacijos
         Ašaros, aistros, dėmesio troškulys, vieši apsinuoginimai ir dar viešesni apsijuokimai tapo naujo spektaklio tema ir varikliu.
„Konkrečios pjesės nėra, turėjome tik scenarijaus planą ir daugybę provokuojamų, puikiai pažįstamų situacijų, kurias visi draugiškai sudėjome į premjerinę parodijų pintinę, – sakė spektaklio režisierius. – Idėjų stygiaus tikrai nejaučiame, nes šiandienis mažųjų ekranų tinklelis tiesiog perpildytas įvairiausių konkursų. Norėjome apie tai prabilti patys, bet tegul apie tai kalba lėlės, – jos šiuo metu įdomesnės nei televizijose rodomi štampuoti, kasdien tie patys veidai.
          Spektaklis skiriamas vyresniųjų klasių moksleiviams ir suaugusiesiems. Tai – neįprasta šiam teatrui publika. „Bijai vilko, neik į mišką“, – liaudies išmintimi į klausimą, ar nerizikuoja vaidinti apytuštėje salėje, atsakė A.Žiurauskas.
Lėlėmis džiaugiasi kaip vaikai
         „Šis spektaklis – drąsus, bet nerizikingas žingsnis. Tikiuosi, du dalykai garantuoja spektaklio sėkmę: tai, kad lėlių spektaklis skirtas suaugusiesiems ir parodijos žanras. Lėlių žanras ir suaugusiųjų auditorija yra tokia erdvė, kurioje tik dirbk ir ieškok. Suaugusiojo akistata su lėle paprastai būna geranoriška ir rezultatyvi“, – KVLT vadovas Sigitas Klibavičius prisiminė šventėse „Į pasakų šalį – su fotoaparatu“ stebėtą reginį: teatro lėlėmis suaugusieji džiaugiasi tarsi vaikai.
          „Suaugusieji – didžiulis rezervas publikos, kurią mums dar reikia užkariauti. Lietuvoje jaučiame beveik neužimtą lėlių spektaklių suaugusiesiems nišą. Tai parodė ir mūsų organizuoti tarptautiniai festivaliai „Šypsos lėlės ir vaikai“, ir pernykštis „Skrajojantis festivalis“, – pastebėjo teatro vadovas. – Sunku pasakyti, kokiai auditorijai daugiau spektaklių stato Europos lėlininkai: mažiesiems ar pilnamečiams žiūrovams. Matėme labai aukšto lygio spektaklių suaugusiesiems. Tai mus paakino ir pačius drąsiau imtis kurti spektaklius šiai auditorijai.“
           Teatro vadovas prisiminė, kad pirmasis bandymas į teatrą privilioti suaugusiuosius – prieš septynerius metus pastatytas parodijų spektaklis „Didysis Kauno reviu“ – buvęs labai sėkmingas (beje, keletas personažų ir lėlių iš „Didžiojo Kauno reviu“ peršoko ir į „Medines lėles“).