|
|
Naujienos
LĖLIŲ MUZIEJUJE - JUBILIEJINIS RENGINYS
2012/05/01
Nuo 1996 m. muziejuje dirbančios lėlininkės edukacinę veiklą pradėjo spektakliu ,,Pas visų lėlių žiniuonę“, 1997 m. pakeitusiu pavadinimą į ,,Svečiuose pas Skudurinę Onutę“. Pagailėjusi spektakliuose nebenaudojamų lėlių, E. Žekienė nusprendė jas ,,įdarbinti“. Pasak aktorės, mintis supažindinti mažuosius žiūrovus su teatro istorija, lėlių valdymo būdais, dekoracijomis ir butaforija kilo intuityviai, kai įvairaus pobūdžio edukacinių programų veikla dar nebuvo įsibėgėjusi. Idėjai pasiteisinus, lėlininkės subūrė norinčius susikurti ,,namų teatrą“ (arba ,,stalo teatrą“) į ,,Skudurinės Onutės dirbtuvėlę“. Lėlių teatro kūrėjais susigundžiusios tapti šeimos sąžiningai rinkdavosi į užsiėmimus, gamino lėles ir dekoracijas, o sezoną pabaigdavo vaidinimu. Muziejaus vedėja E. Žekienė savo ,,studentams“ medžiagos apie lėlių gamybą ieškodavo net vokiškuose žurnaluose, teatras parūpindavo medžiagų, o butaforai - dekoracijų eskizų. Taigi dirbta kaip su profesionalais! Tačiau, tapti lėlininku, kad ir ,,namų teatro“, reikia laiko, o paaukoti tam ne vieną savaitgalį panoro nedaugelis, todėl sėkmingai startavusią ,,Skudurinės Onutės dirbtuvėlę“ teko uždaryti. Bet iki šiol mažuosius žiūrovus lėlių teatro muziejuje tebelinksmina spektakliukas ,,Kiškis drąsuolis” ir į svečius vis dar mielai kviečia Skudurinė Onutė.
Prieš keletą metų aktorės E. Žekienė ir R. Kabelkaitė nusprendė, jog pažintis su lėlėmis galima ne tik muziejuje ir leidosi į kelionę po Lietuvą drauge su Skudurine Onute. Kokie tik miestai neaplankyti! O kiek gerbėjų sulaukta! Gausūs lankytojų būriai, atsiliepimų knygoje surašytos padėkos – puikiausias įrodymas, kad lėlių kelionės buvo sėkmingos.
Balandžio pabaigoje edukacinių valandėlių lėlių muziejuje iniciatorė Elena Žekienė ir aktorė Rasa Čižauskaitė į 800-ąjį renginį - spektaklį ,,Kiškis drąsuolis“ pakvietė vaikučius iš lopšelio-darželio ,,Spragtukas“ ir J. Naujalio muzikos gimnazijos. Mažieji žiūrovai įdėmiai stebėjo su įvairiais lėlių valdymo būdais supažindinantį vaidinimą ir atsakingai vykdė patikėtas užduotis (vaidino avytes, šokdino lėles) - už tai buvo dosniai apdovanoti. Muziejaus vedėja geru žodžiu mini rėmėjus, kurių dėka gali pradžiuginti vaikučius spalvinimo knygelėmis ir skaniu limonadu „Limpo“.
Pasakodama apie lėlių muziejaus veiklą aktorė E. Žekienė mini kamerinės erdvės privalumus, kuriuos įvertina ir dažnai teatre besilankantys tėvai, ypač mamos, ateinančios su pačiais mažiausiais žiūrovais. ,,Tenka matyti ir dar tebesimaitinančių mamos pieneliu,“ – šypteli muziejaus vedėja. ,,Čia vaikai jaučiasi drąsiau, jų negąsdina didelė erdvė, susikaupti netrukdo šurmuliuojantys žiūrovai. O ir man pačiai patinka ramesnė atmosfera“.
Lėlininkė E. Žekienė džiaugiasi, kad dar užtenka jėgų ir sveikatos sumanymams įgyvendinti. ,,Labiausiai gaila būtų palikti lėles...“ – susimąsčiusi priduria aktorė.
Gegužės 5 , 26 d. 16 val. premjera - spektaklis jaunimui ir suaugusiesiems KELIONĖ SAULĖS LINK
http://www.youtube.com/watch?v=wKmrHVF705w
Kelias, muzika ir cirkas. Tokius pagrindinius spektaklio motyvus akcentavo pjesės autorius B. Konstantinovas dar neprasidėjus repeticijoms. ,,Tai istorija apie vienišą gatvės muzikantą. Vienintelis būdas išvengti vienatvės – muzikanto nuomone - keliauti. Jis tikisi atrasti suprantančius jį be žodžių, kuriems tereikia išgirsti jo sielos muziką. Taip ir nutinka – muzikantas sutinka klajojančio cirko artistus.
Žiūrovai išvys atskiruose vagonuose keliaujančių personažų – Garsaus Dresiruotojo ir Gorilos, Iliuzionisto ir jo asistentės, Senelės Kolombinos ir Senelio Pjero bei mergaitės su armonika - pasirodymus ir tai, kas lieka ,,už kadro“... Tikras, nepagražintas gyvenimas, kuriame asmeninės dramos lydimos švelnaus humoro, ironijos ir muzikos. Spektaklio fragmentus sujungia metaforiškos scenos, atskleidžiančios po geležinkelio tiltu apsistojusio klajojančio menininko kasdienybę.
,,Tarpusavio santykių krizė, vienatvė, nesugebėjimas išgirsti ir išklausyti šalia esantį – dominuojanti spektaklio tema,“- teigia pjesės autorius ir režisierius.
Magiškasis ,,juodasis kabinetas“. Žiūrovai, atėję į ,,Kelionę saulės link“, turės galimybę susipažinti su iracionalaus pasaulio vaizdą kuriančiu ,,juodojo kabineto“ principu. XIX a. antrojoje pusėje teatro aktorius ir režisierius M. Aucingeris, vėliau tapęs iliuzionistu, atsitiktinai pastebėjo, kad tamsiame scenos fone juodų daiktų nesimato. Šio reiškinio pagrindu jis sukūrė juodąjį kabinetą, kuomet matomos tik specifiškai apšviestos lėles, o jas valdantys aktoriai skendi aklinoje tamsoje. Tuščioje juodu aksomu išmuštoje scenoje staiga atsirasdavo šviečiantys muilo burbulai, auksiniai bokalai, spalvoti rutuliai. Jie sklandydavo ore ir netikėtai dingdavo. Grojant muzikai, šokdavo skeletas. Didelis vikšras įsisupdavo į šilką ir virsdavo lėliuke, iš kurios išsirisdavo mergina su drugelio sparnais.
Be abejo, tai, kas priblokšdavo prieš šimtmetį, vargu, ar gali nustebinti šiandien... Tačiau meistriškumo, preciziško tikslumo, sinchroniškumo, ir reakcijos reikalaujanti aktorių vaidyba (vieną lėlę valdo net trys aktoriai!), sukurianti iliuzinės realybės vaizdą - žavi ne kiek nemažiau, nei XIX amžiuje.
Kviečiame atrasti užburiantį lėlių teatro magijos pasaulį!
Apie premjerą skaitykite http://www.kamane.lt/Kamanes-tekstai/KLAJOJANTIS-CIRKAS-SUAUGUSIESIEMS
LYRINĖS IMPRESIJOS: VILTIES NUTVIEKSTA KELIONĖ
Gediminas Jankus
Kauno diena
2012-05-18
Naujausias Kauno valstybinio lėlių teatro spektaklis „Kelionė saulės link“ – bendras Kauno ir Sankt-Peteburgo kūrybinis projektas, nustebinęs idėjos vientisumu, etinėmis nuostatomis, gerumo ir vilties teigimu. Lyriškumu ir atjauta, lengvu humoru persmelktas spektaklio turinys kūrybinės grupės profesionalumo dėka sušvinta ypatinga prasme.
Toji prasmė, mano manymu, itin svarbi ir būtina, deja, besivaikant pigių efektų ir vienadienio populiarumo, vis retesnė scenose. Kai kurie neva scenos meistrai bando šokiruoti publiką žiaurybėmis, prievartos scenomis, banaliais, jau ne kartą matytais ir girdėtais štampais ir klišėmis. Kalbėti ar įgyvendinti kilninančią teatro misiją nūnai nebemadinga arba nesugebama. Tokiame kontekste tuo labiau vertintinas yra mūsų lėlininkų spektaklis, tą misiją teigiantis, originaliai ir neįprastai kalbantis apie dorą, kilnumą, meilę artimui, atkreipiantis dėmesį į tikrąsias vertybes.
Tiesą sakant, gan dažnai Kauno lėlių teatro pastatymai likdavo aptarimų ir analizių paraštėse, esą, juk tai skiriama vaikams, vaidina lėlės, be to, dažniausiai rodomi pamokomo, didaktiško turinio, moralizuojantys reginiukai. Tačiau užmirštama svarbiausia ir prasmingiausia šio teatro misija – nuo mažumės diegti doros, kilnumo, atjautos pagrindus, suvokiamai ir įtaigiai perteikti neva paprastas gyvenimiškų situacijų istorijas, parodyti teigiamus pavyzdžius. O juk visa tai savo spektakliuose ir atskleidžia talentingi Lėlių teatro aktoriai, per savo personažus kalbantys apie moralines vertybes.
Tosios vertybės ir kilnioji misija ypatinga jėga nuskambėjo „Kelionėje saulės link“. Spektaklis itin originalus, drąsiai laužantis lėlių scenos įprastus kanonus, techniškai gan sudėtingas, reiklaujantis aktorių meistriškumo ir išradingumo. „Kelionę“ gali žiūrėti visa šeima, ir suaugęs joje suras daugybę vertingų dalykų.
Kokie jie? Apskritai apie ką spektaklis? Manau, kad tai – lyrinių impresijų pynė, meistriškai perteiktų paprastų gyvenimo istorijų koliažas, tačiau būtent tame neva paprastume ir slypi minėtosios moralinės vertybės, kurias palaipsniui atskleidžia ir išaukština personažai. Išaukštinimas – augimas, tai pabrėžia ir spektaklio autorius ir režiserius Borisas Konstantinovas: „Eiti – tai augti... O jei dar link saulės!..“ Šio moralinio augimo, vidinės kilninančios šviesos siekė ir kiti kūrėjai iš Sankt-Peterburgo – dailininkas Viktoras Antonovas, kurio sukurtas scenovaizdis ir lėlės - ypatingo meistriškumo ir režisieriaus bendraminčio pavyzdys, kompozitorius Denisas Šadrinas. Beje, būtent jo dėka spektaklį galima vadinti muzikiniu. Charakteringos melodijos, intarpai, specialūs efektai skamba nuolat, itin pagyvina ir pagilina veikėjų poelgius, reakcijas. Kelio, kelionės cirko traukinuku muzikinis motyvas įsimenantis, nuotaikingas.
Bene įdomiausias ir mūsų lėlių scenoje beveik nematytas metodas – tamsaus fono, „juodojo kambario“ panaudojimas. Matome apšviestas lėles, o jas vedžioja aktoriai aklinoje tamsoje, nematomi, tik šiame pastatyme itin meistriška ir išraiškinga jų rankų kalba. Apskritai būtina akcentuoti mūsų lėlininkų aukšto lygio profesionalumą, sudėtingiausios technikos įvaldymą, sugebėjimą įgyvendinti nelengvą kūrybinį sumanymą. Juk kai kurių lėlių valdymui reikėjo dviejų-trijų aktorių pastangų, ir visiška valdymo dermė, lėlės ir partnerio jutimas, nepriekaištingas charakterio atskleidimas buvo akivaizdūs. Pavyzdžiui, Senelės Kolombinos ir Senelio Pjero šokis ant lyno tampa vienu įtaigiausiu ir įsimintiniausiu.
Taigi, toji regis, paprasta kelionė su keliaujančio cirko artistais tampa atskiromis lyrinėmis istorijomis. Jose personažai vidujai pasikeičia, tampa geresni vieni kitiems, jautresni. Kelionė tobulėjimo link it per padidinamąjį stiklą įsižiūrint į kiekvieno veikėjo charakterį, pomėgius, silpnybes. Kiekvienam surasta taikli detalė, muzikinė repriza. Įsimena scenos lakštingala frau Morta ir Maestro didysis fokusininkas, Gorila ir Didysis dresuotojas Pedro, dvi sesutės – Eda ir Ita... Tos nepretenzingos impresijos – apie tarpusavio santykius, išsiskyrimą, vienatvę, jausmus ir visa nugalinčią meilę. Juk galų gale visos istorijos baigiasi laimingai, tuo pačiu teigiant, kad kiekvienas savyje turi gerumo, kilnumo ir atjautos.
Viso spektaklio dominantu, vienijančiu visas tas skirtingas impresijas ir personažus, tampa aktorius ir smuikininkas Darius Krapikas, kuris atlieka Gatvės muzikanto vaidmenį. Jo muzikantas – įsimintinas ir įtaigus. Toks gėrio kupinas, šviesos ir vilties nešėjas, o jo atliekamos smuiko melodijos ir improvizacijos – itin vykusios. Labai įdomios D. Krapiko scenos su lėlių personažais, tie žaismingi intarpai, tampantys naujos istorijos pradžia.
Šviesus, pakylėjantis spektaklis, kuriame aukščiausio lygio meistriškumą atskleidė mūsų aktoriai Jolita Ross, Indrė Taločkaitė, Karolina Žemytė, Mindaugas Ancevičius, Mindaugas Černiauskas ir Andrius Žiurauskas. Išvardinau visus, vaidinančius pastatyme, nes tokios dermės, susiklausymo ir profesionalumo sunku surasti. Juk dažnai matome lėlę sau, aktorių sau, o apie režisūrą geriau patylėti. Tokio susiliejimo su savo personažais, tokio įtaigumo galėtų pasimokyti ir kai kurie kitų scenų jaunieji.
Svarbiausia, kad akivaizdus savo kilnios misijos suvokimas, akivaizdus noras diegti gėrį, dorumą ir pasiaukojimą. Lėlių teatras tęsia savo įkūrėjų S. ir V. Ratkevičių propaguotą moralinio autoriteto sampratą. „Kelionė saulės link“ – ne tik ypatingai sėkmingo kūrybinio bendradarbiavimo su talentingais rusų teatralais pavyzdys. Tai ir kilniosios teatro misijos pavyzdys.
ŽINGSNIS Į GLAUDESNĮ BENDRADARBIAVIMĄ
2012/03/19
Kovo 19 d. lėlių teatro ir Kauno miesto savivaldybės bendradarbiavimas įtvirtintas sutartimi, kurią pasirašė miesto meras Andrius Kupčinskas ir teatro vadovas Sigitas Klibavičius.
Švietimo ir ugdymo skyriaus Neformalaus švietimo poskyrio vedėja Vida Kučiauskienė džiaugėsi, kad lėlių teatras nuo pat savo įkūrimo dienos ištikimas mažajam žiūrovui, čia nuolat organizuojamos edukacinės programos, vyksta nuoširdus bendradarbiavimas su mokyklomis, o Tarptautinei Mokytojų dienai skirtų renginių teatre kiekvienais metais pedagogai laukia su nekantrumu.
„Užregistravome kūdikį, kuris jau senokai gimė“, - juokavo teatro vadovas. Pasak jo, lėlių teatras - pats svarbiausias teatras žmogaus gyvenime, nes būtent čia įvyksta magiškas pirmasis susitikimas su pasaka, padedantis mažoje širdelėje prasiskleisti grožio, gėrio ir atjautos daigams.
Apie lėlių teatro svarbą mažo žmogaus gyvenime kalbėjo ir miesto meras A. Kupčinskas, patvirtindamas, kad nei jo, nei jo atžalų vaikystė nepraėjo be žavaus lėlių teatro pasaulio pažinimo.
2012/05/01
2012-ieji paskelbti Muziejų metais. Džiugu, kad jaukiame Valerijos ir Stasio Ratkevičių lėlių muziejuje lankytojų iš įvairių šalies kampelių netrūksta visais metų laikais, o lėlių karalystės šeimininkėms, aktorėms-veteranėms Elenai Žekienei ir Ramutei Kabelkaitei nepritrūksta energijos, rengiant programėles vaikams jau gerus šešioliką metų.
Nuo 1996 m. muziejuje dirbančios lėlininkės edukacinę veiklą pradėjo spektakliu ,,Pas visų lėlių žiniuonę“, 1997 m. pakeitusiu pavadinimą į ,,Svečiuose pas Skudurinę Onutę“. Pagailėjusi spektakliuose nebenaudojamų lėlių, E. Žekienė nusprendė jas ,,įdarbinti“. Pasak aktorės, mintis supažindinti mažuosius žiūrovus su teatro istorija, lėlių valdymo būdais, dekoracijomis ir butaforija kilo intuityviai, kai įvairaus pobūdžio edukacinių programų veikla dar nebuvo įsibėgėjusi. Idėjai pasiteisinus, lėlininkės subūrė norinčius susikurti ,,namų teatrą“ (arba ,,stalo teatrą“) į ,,Skudurinės Onutės dirbtuvėlę“. Lėlių teatro kūrėjais susigundžiusios tapti šeimos sąžiningai rinkdavosi į užsiėmimus, gamino lėles ir dekoracijas, o sezoną pabaigdavo vaidinimu. Muziejaus vedėja E. Žekienė savo ,,studentams“ medžiagos apie lėlių gamybą ieškodavo net vokiškuose žurnaluose, teatras parūpindavo medžiagų, o butaforai - dekoracijų eskizų. Taigi dirbta kaip su profesionalais! Tačiau, tapti lėlininku, kad ir ,,namų teatro“, reikia laiko, o paaukoti tam ne vieną savaitgalį panoro nedaugelis, todėl sėkmingai startavusią ,,Skudurinės Onutės dirbtuvėlę“ teko uždaryti. Bet iki šiol mažuosius žiūrovus lėlių teatro muziejuje tebelinksmina spektakliukas ,,Kiškis drąsuolis” ir į svečius vis dar mielai kviečia Skudurinė Onutė.
Prieš keletą metų aktorės E. Žekienė ir R. Kabelkaitė nusprendė, jog pažintis su lėlėmis galima ne tik muziejuje ir leidosi į kelionę po Lietuvą drauge su Skudurine Onute. Kokie tik miestai neaplankyti! O kiek gerbėjų sulaukta! Gausūs lankytojų būriai, atsiliepimų knygoje surašytos padėkos – puikiausias įrodymas, kad lėlių kelionės buvo sėkmingos.
Balandžio pabaigoje edukacinių valandėlių lėlių muziejuje iniciatorė Elena Žekienė ir aktorė Rasa Čižauskaitė į 800-ąjį renginį - spektaklį ,,Kiškis drąsuolis“ pakvietė vaikučius iš lopšelio-darželio ,,Spragtukas“ ir J. Naujalio muzikos gimnazijos. Mažieji žiūrovai įdėmiai stebėjo su įvairiais lėlių valdymo būdais supažindinantį vaidinimą ir atsakingai vykdė patikėtas užduotis (vaidino avytes, šokdino lėles) - už tai buvo dosniai apdovanoti. Muziejaus vedėja geru žodžiu mini rėmėjus, kurių dėka gali pradžiuginti vaikučius spalvinimo knygelėmis ir skaniu limonadu „Limpo“.
Pasakodama apie lėlių muziejaus veiklą aktorė E. Žekienė mini kamerinės erdvės privalumus, kuriuos įvertina ir dažnai teatre besilankantys tėvai, ypač mamos, ateinančios su pačiais mažiausiais žiūrovais. ,,Tenka matyti ir dar tebesimaitinančių mamos pieneliu,“ – šypteli muziejaus vedėja. ,,Čia vaikai jaučiasi drąsiau, jų negąsdina didelė erdvė, susikaupti netrukdo šurmuliuojantys žiūrovai. O ir man pačiai patinka ramesnė atmosfera“.
Lėlininkė E. Žekienė džiaugiasi, kad dar užtenka jėgų ir sveikatos sumanymams įgyvendinti. ,,Labiausiai gaila būtų palikti lėles...“ – susimąsčiusi priduria aktorė.
Gegužės 5 , 26 d. 16 val. premjera - spektaklis jaunimui ir suaugusiesiems KELIONĖ SAULĖS LINK
http://www.youtube.com/watch?v=wKmrHVF705w
Kelias, muzika ir cirkas. Tokius pagrindinius spektaklio motyvus akcentavo pjesės autorius B. Konstantinovas dar neprasidėjus repeticijoms. ,,Tai istorija apie vienišą gatvės muzikantą. Vienintelis būdas išvengti vienatvės – muzikanto nuomone - keliauti. Jis tikisi atrasti suprantančius jį be žodžių, kuriems tereikia išgirsti jo sielos muziką. Taip ir nutinka – muzikantas sutinka klajojančio cirko artistus.
Žiūrovai išvys atskiruose vagonuose keliaujančių personažų – Garsaus Dresiruotojo ir Gorilos, Iliuzionisto ir jo asistentės, Senelės Kolombinos ir Senelio Pjero bei mergaitės su armonika - pasirodymus ir tai, kas lieka ,,už kadro“... Tikras, nepagražintas gyvenimas, kuriame asmeninės dramos lydimos švelnaus humoro, ironijos ir muzikos. Spektaklio fragmentus sujungia metaforiškos scenos, atskleidžiančios po geležinkelio tiltu apsistojusio klajojančio menininko kasdienybę.
,,Tarpusavio santykių krizė, vienatvė, nesugebėjimas išgirsti ir išklausyti šalia esantį – dominuojanti spektaklio tema,“- teigia pjesės autorius ir režisierius.
Magiškasis ,,juodasis kabinetas“. Žiūrovai, atėję į ,,Kelionę saulės link“, turės galimybę susipažinti su iracionalaus pasaulio vaizdą kuriančiu ,,juodojo kabineto“ principu. XIX a. antrojoje pusėje teatro aktorius ir režisierius M. Aucingeris, vėliau tapęs iliuzionistu, atsitiktinai pastebėjo, kad tamsiame scenos fone juodų daiktų nesimato. Šio reiškinio pagrindu jis sukūrė juodąjį kabinetą, kuomet matomos tik specifiškai apšviestos lėles, o jas valdantys aktoriai skendi aklinoje tamsoje. Tuščioje juodu aksomu išmuštoje scenoje staiga atsirasdavo šviečiantys muilo burbulai, auksiniai bokalai, spalvoti rutuliai. Jie sklandydavo ore ir netikėtai dingdavo. Grojant muzikai, šokdavo skeletas. Didelis vikšras įsisupdavo į šilką ir virsdavo lėliuke, iš kurios išsirisdavo mergina su drugelio sparnais.
Be abejo, tai, kas priblokšdavo prieš šimtmetį, vargu, ar gali nustebinti šiandien... Tačiau meistriškumo, preciziško tikslumo, sinchroniškumo, ir reakcijos reikalaujanti aktorių vaidyba (vieną lėlę valdo net trys aktoriai!), sukurianti iliuzinės realybės vaizdą - žavi ne kiek nemažiau, nei XIX amžiuje.
Kviečiame atrasti užburiantį lėlių teatro magijos pasaulį!
Apie premjerą skaitykite http://www.kamane.lt/Kamanes-tekstai/KLAJOJANTIS-CIRKAS-SUAUGUSIESIEMS
LYRINĖS IMPRESIJOS: VILTIES NUTVIEKSTA KELIONĖ
Gediminas Jankus
Kauno diena
2012-05-18
Naujausias Kauno valstybinio lėlių teatro spektaklis „Kelionė saulės link“ – bendras Kauno ir Sankt-Peteburgo kūrybinis projektas, nustebinęs idėjos vientisumu, etinėmis nuostatomis, gerumo ir vilties teigimu. Lyriškumu ir atjauta, lengvu humoru persmelktas spektaklio turinys kūrybinės grupės profesionalumo dėka sušvinta ypatinga prasme.
Toji prasmė, mano manymu, itin svarbi ir būtina, deja, besivaikant pigių efektų ir vienadienio populiarumo, vis retesnė scenose. Kai kurie neva scenos meistrai bando šokiruoti publiką žiaurybėmis, prievartos scenomis, banaliais, jau ne kartą matytais ir girdėtais štampais ir klišėmis. Kalbėti ar įgyvendinti kilninančią teatro misiją nūnai nebemadinga arba nesugebama. Tokiame kontekste tuo labiau vertintinas yra mūsų lėlininkų spektaklis, tą misiją teigiantis, originaliai ir neįprastai kalbantis apie dorą, kilnumą, meilę artimui, atkreipiantis dėmesį į tikrąsias vertybes.
Tiesą sakant, gan dažnai Kauno lėlių teatro pastatymai likdavo aptarimų ir analizių paraštėse, esą, juk tai skiriama vaikams, vaidina lėlės, be to, dažniausiai rodomi pamokomo, didaktiško turinio, moralizuojantys reginiukai. Tačiau užmirštama svarbiausia ir prasmingiausia šio teatro misija – nuo mažumės diegti doros, kilnumo, atjautos pagrindus, suvokiamai ir įtaigiai perteikti neva paprastas gyvenimiškų situacijų istorijas, parodyti teigiamus pavyzdžius. O juk visa tai savo spektakliuose ir atskleidžia talentingi Lėlių teatro aktoriai, per savo personažus kalbantys apie moralines vertybes.
Tosios vertybės ir kilnioji misija ypatinga jėga nuskambėjo „Kelionėje saulės link“. Spektaklis itin originalus, drąsiai laužantis lėlių scenos įprastus kanonus, techniškai gan sudėtingas, reiklaujantis aktorių meistriškumo ir išradingumo. „Kelionę“ gali žiūrėti visa šeima, ir suaugęs joje suras daugybę vertingų dalykų.
Kokie jie? Apskritai apie ką spektaklis? Manau, kad tai – lyrinių impresijų pynė, meistriškai perteiktų paprastų gyvenimo istorijų koliažas, tačiau būtent tame neva paprastume ir slypi minėtosios moralinės vertybės, kurias palaipsniui atskleidžia ir išaukština personažai. Išaukštinimas – augimas, tai pabrėžia ir spektaklio autorius ir režiserius Borisas Konstantinovas: „Eiti – tai augti... O jei dar link saulės!..“ Šio moralinio augimo, vidinės kilninančios šviesos siekė ir kiti kūrėjai iš Sankt-Peterburgo – dailininkas Viktoras Antonovas, kurio sukurtas scenovaizdis ir lėlės - ypatingo meistriškumo ir režisieriaus bendraminčio pavyzdys, kompozitorius Denisas Šadrinas. Beje, būtent jo dėka spektaklį galima vadinti muzikiniu. Charakteringos melodijos, intarpai, specialūs efektai skamba nuolat, itin pagyvina ir pagilina veikėjų poelgius, reakcijas. Kelio, kelionės cirko traukinuku muzikinis motyvas įsimenantis, nuotaikingas.
Bene įdomiausias ir mūsų lėlių scenoje beveik nematytas metodas – tamsaus fono, „juodojo kambario“ panaudojimas. Matome apšviestas lėles, o jas vedžioja aktoriai aklinoje tamsoje, nematomi, tik šiame pastatyme itin meistriška ir išraiškinga jų rankų kalba. Apskritai būtina akcentuoti mūsų lėlininkų aukšto lygio profesionalumą, sudėtingiausios technikos įvaldymą, sugebėjimą įgyvendinti nelengvą kūrybinį sumanymą. Juk kai kurių lėlių valdymui reikėjo dviejų-trijų aktorių pastangų, ir visiška valdymo dermė, lėlės ir partnerio jutimas, nepriekaištingas charakterio atskleidimas buvo akivaizdūs. Pavyzdžiui, Senelės Kolombinos ir Senelio Pjero šokis ant lyno tampa vienu įtaigiausiu ir įsimintiniausiu.
Taigi, toji regis, paprasta kelionė su keliaujančio cirko artistais tampa atskiromis lyrinėmis istorijomis. Jose personažai vidujai pasikeičia, tampa geresni vieni kitiems, jautresni. Kelionė tobulėjimo link it per padidinamąjį stiklą įsižiūrint į kiekvieno veikėjo charakterį, pomėgius, silpnybes. Kiekvienam surasta taikli detalė, muzikinė repriza. Įsimena scenos lakštingala frau Morta ir Maestro didysis fokusininkas, Gorila ir Didysis dresuotojas Pedro, dvi sesutės – Eda ir Ita... Tos nepretenzingos impresijos – apie tarpusavio santykius, išsiskyrimą, vienatvę, jausmus ir visa nugalinčią meilę. Juk galų gale visos istorijos baigiasi laimingai, tuo pačiu teigiant, kad kiekvienas savyje turi gerumo, kilnumo ir atjautos.
Viso spektaklio dominantu, vienijančiu visas tas skirtingas impresijas ir personažus, tampa aktorius ir smuikininkas Darius Krapikas, kuris atlieka Gatvės muzikanto vaidmenį. Jo muzikantas – įsimintinas ir įtaigus. Toks gėrio kupinas, šviesos ir vilties nešėjas, o jo atliekamos smuiko melodijos ir improvizacijos – itin vykusios. Labai įdomios D. Krapiko scenos su lėlių personažais, tie žaismingi intarpai, tampantys naujos istorijos pradžia.
Šviesus, pakylėjantis spektaklis, kuriame aukščiausio lygio meistriškumą atskleidė mūsų aktoriai Jolita Ross, Indrė Taločkaitė, Karolina Žemytė, Mindaugas Ancevičius, Mindaugas Černiauskas ir Andrius Žiurauskas. Išvardinau visus, vaidinančius pastatyme, nes tokios dermės, susiklausymo ir profesionalumo sunku surasti. Juk dažnai matome lėlę sau, aktorių sau, o apie režisūrą geriau patylėti. Tokio susiliejimo su savo personažais, tokio įtaigumo galėtų pasimokyti ir kai kurie kitų scenų jaunieji.
Svarbiausia, kad akivaizdus savo kilnios misijos suvokimas, akivaizdus noras diegti gėrį, dorumą ir pasiaukojimą. Lėlių teatras tęsia savo įkūrėjų S. ir V. Ratkevičių propaguotą moralinio autoriteto sampratą. „Kelionė saulės link“ – ne tik ypatingai sėkmingo kūrybinio bendradarbiavimo su talentingais rusų teatralais pavyzdys. Tai ir kilniosios teatro misijos pavyzdys.
ŽINGSNIS Į GLAUDESNĮ BENDRADARBIAVIMĄ
2012/03/19
Kovo 19 d. lėlių teatro ir Kauno miesto savivaldybės bendradarbiavimas įtvirtintas sutartimi, kurią pasirašė miesto meras Andrius Kupčinskas ir teatro vadovas Sigitas Klibavičius.
Švietimo ir ugdymo skyriaus Neformalaus švietimo poskyrio vedėja Vida Kučiauskienė džiaugėsi, kad lėlių teatras nuo pat savo įkūrimo dienos ištikimas mažajam žiūrovui, čia nuolat organizuojamos edukacinės programos, vyksta nuoširdus bendradarbiavimas su mokyklomis, o Tarptautinei Mokytojų dienai skirtų renginių teatre kiekvienais metais pedagogai laukia su nekantrumu.
„Užregistravome kūdikį, kuris jau senokai gimė“, - juokavo teatro vadovas. Pasak jo, lėlių teatras - pats svarbiausias teatras žmogaus gyvenime, nes būtent čia įvyksta magiškas pirmasis susitikimas su pasaka, padedantis mažoje širdelėje prasiskleisti grožio, gėrio ir atjautos daigams.
Apie lėlių teatro svarbą mažo žmogaus gyvenime kalbėjo ir miesto meras A. Kupčinskas, patvirtindamas, kad nei jo, nei jo atžalų vaikystė nepraėjo be žavaus lėlių teatro pasaulio pažinimo.
TEATRO GYVENIMAS - JAU IR VIRTUALIAME SOCIALINIAME TINKLE FACEBOOK’E!Kviečiame apsilankyti, dalintis nuomonėmis ir pastebėjimais. Laukiame jūsų – http://www.facebook.com/kauno.valstybinis.leliu.teatras